„Antistatika“ testuoja garsinio dėmens svorį ir turiningumą

Šį sekmadienį, gegužės 30 d., 20 val. internetinio „Rasų radijo“ eteryje nuskambės pirmieji „Antistatikos“ garsai. Šešių laidų cikle numatoma pristatyti skirtingų žanrų naujojo muzikos teatro kūrinius, gimusius prodiuserinės kompanijos „Operomanija“ kūrybinėje platformoje. Kultūros komplekse „SODAS 2123“ įsikūręs Rasuradijas.lt pristato laidas, kurių vedėjai: garso menininkai, filosofai, rašytojai, meninių ir socialinių projektų kuratoriai, iš įvairių perspektyvų tyrinėjantys įvairias garso meno apraiškas.

Laidos vedėja muzikologė Veronika Janatjeva drauge su kompanijos bendrakūre ir prodiusere Ana Ablamonova pasakos operos „Geros dienos!“ (aut.: Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė), garso vaidinimo „Audiokaukas“ (aut. Arturas Bumšteinas), audiokoliažo „Bad Weather Long Play“ (aut. A. Bumšteinas), komiksų operos „Alfa“ (aut.: Albertas Navickas, Dr. GoraParasit, Gabrielė Labanauskaitė), šokio operos „NO AI DI“ (aut.: Rita Mačiliūnaitė, Erika Vizbaraitė), garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ (aut.: Rimantas Ribačiauskas, Mantas Jančiauskas, Jūra Elena Šedytė, Andrius Šiurys) vinilinių plokštelių atsiradimo istorijas. Taip pat bus kalbinami įvairių sričių menininkai ir tyrėjai, pasiūlysiantys originalių įžvalgų, iki šiol neaptartų, nepastebėtų ar nutylėtų žiūros kampų į plačiau arba lokaliau jau nuskambėjusius kūrinius. Neįpareigojantis pašnekesių tonas turėtų suveikti nelyg „antistatikas“, vartotinas prieš „Operomanijos“ išleistų vinilo įrašų perklausas „Rasų radijo“ eteryje.

„Operomanijos“ judėjimo, vėliau tapusio prodiuserine kompanija, atsiradimą 2008 metais inspiravo Naujosios operos akcija (NOA) – šiuolaikinės alternatyvios operos ir multidisciplininio meno festivalis. Peržengęs tradicinės operos ribas, ieškojęs tarpdisciplininių susikirtimų, festivalis daugiau kaip dešimtmetį deklaruoja laisvę, kolektyvinę kūrybą, atvirumą įvairioms idėjoms ir bendradarbiavimo formoms. Prodiuserinė kompanija „Operomanija“ plėtoja ir kuria naująjį muzikos teatrą, skatina įvairių meno sričių kūrėjų bendradarbiavimą. Nuo savo įkūrimo organizacija inicijavo ir realizavo apie 50 naujų šiuolaikinių operų ir multidisciplininio meno projektų. Be NOA festivalio prodiusavimo, „Operomanija“ taip pat rengia šiuolaikinės operos kūrybines rezidencijas, užsiima garso įrašų leidyba, rūpinasi prodiusuotų kūrinių nacionaline ir tarptautine sklaida.

Apie naująją laidą „Antistatika“ kalbamės su „Operomanijos“ prodiusere A. Ablamonova ir laidos vedėja, muzikologe V. Janatjeva.

Mažiau besidominčiam „naujasis muzikos teatras“ ir „muzikinis teatras“ skamba gana panašiai, nors jis atsirado kaip pastarojo opozicija. Ar galėtumėt trumpai pristatyti šį žanrą?

Ana Ablamonova: Manau, nebūtina priešpastatyti „muzikinį teatrą“ „naujajam muzikos teatrui“. Sąvokos giminingos, tačiau turi savo specifikų. Lietuvos kontekste „muzikinis teatras“ dažniausiai sietinas su šalyje veikiančiais valstybiniais ir municipaliniais muzikiniais teatrais, valdančiais labai aiškios struktūros architektūrinius objektus, o jų repertuarų didžiąją dalį sudaro klasikinės operos, miuziklai ir operetės. „Naujasis muzikos teatras“ gi yra siauresnė laikmečio prasme (kalbame apie dabartį) sąvoka, kuri nėra siejama su jokiais architektūriniais vienetais, tačiau yra platesnė turinio atžvilgiu. Tai yra šiandien kuriamas visiškai naujas teatro menas, kuriame muzika, garsas yra pagrindiniai varikliai.

Veronika Janatjeva: Iš esmės pritarčiau Anai ir paplėtočiau mintį, kad naujasis muzikinis teatras yra ne opozicija, o tam tikras muzikinio teatro raidos etapas – žingsnis toliau nuo konfliktine dramaturgija grįstos operos (ar modernesnių jos atmainų) į „postdradiminį“ muzikinį teatrą. Muzika, dainavimas nuo pat operos atsiradimo XVII a. pradžioje buvo labai svarbūs ir skyrė operą nuo kitų sceninių žanrų. Visi operos sąjūdžiai ir reformos amžių bėgyje kilo dėl muzikos ir dramos varžymosi – kas šiame žanre kam tarnauja, kas pirmauja. Kai muzika pernelyg atitrūkdavo nuo poetinio teksto ir sceninio veiksmo į gryno vokalinio hedonizmo, virtuoziškumo demonstravimo pusę, kildavo reakcija sugrąžinti operą prie jos šaknų – „dramos, išreikštos per muziką“ (dramma per musica). Prisiminkime Christopho Willibaldo Glucko operos reformą ir jo „tauraus paprastumo“ siekį, į kurį atsiliepė tiek amžininkai, tiek vėlesnių kartų kompozitoriai, ar amžiumi vėlesnes Richardo Wagnerio muzikines dramas, turėjusias didelės įtakos operos raidai XX amžiuje. Iš kitos pusės, kai operoms kuriami libretai tapdavo pernelyg stereotipiški, atitoldavo nuo laikmečio aktualijų ar socialinių realijų, irgi kildavo „neramumai“ – pavyzdžiui, bufonų karas Prancūzijoje, verizmo sąjūdis Italijoje ir t.t.

Žinoma, trumpumo dėlei čia viską gerokai supaprastinu, bet iš esmės noriu pasakyti, kad naujajame muzikiniame teatre įvykęs „postdraminis“ posūkis, man regis, nutraukė tą keletą amžių vykusį varžymąsi tarp dramos ir muzikos ar siekį operoje įkūnyti visas meno šakas vienijantį kūrinį (Gesamtkunstwerk). Tai nereiškia, kad šiuolaikiniuose muzikinio teatro kūriniuose nebeliko teksto, istorijų pasakojimo ar sceninio veiksmo. Skirtumas tas, kad pasakojama gali būti bet kas ir nebūtinai (vien) dainuojamu ar rečituojamu tekstu, o tai lemia labai didelę, dažniausiai hibridinių žanrų įvairovę (šokio, kino, komiksų operos, garso vaidinimai, garsų koliažai, kelionės, patyrimai ir t. t.). Šalia muzikos ir dainavimo itin svarbūs tampa įvairios kilmės garsai ir triukšmai, akusmatika. Tai atveria labai plačią erdvę kūrybai, kuri vilioja įvairių sričių menininkus, ieškančius būdų transformuoti tradicinius teatro formatus.

Kritikams pranašaujant neišvengiamą operos mirtį, ėmėtės šio žanro renovacijos ir ieškote jam naujų formų. Kodėl?

A. A.: Pati nesuprantu, kodėl mes tai darome…

V. J.: O aš atsakyčiau: kodėl gi ne? Ir dar: kritikai anaiptol nepranašauja operos mirties. Juo labiau neišvengiamos: kol pasaulyje funkcionuoja valstybės ar mecenatų remiami operos ar kaip kitaip įvardijami muzikiniai teatrai, kol mūsų švietimo sistemoje nenutrūkstamai rengiami aukštos kvalifikacijos dainininkai ir muzikinės specializacijos aktoriai, kol jauni žmonės veržiasi studijuoti šias specialybes, o kompozitoriai – išmėginti savo jėgas stambiose sceninėse formose, tol apie jokią šių gilias tradicijas puoselėjančių žanrų (operos, baleto, operetės, miuziklo) mirtį negali būti nė kalbos. Net pandemija nepajėgi sužlugdyti šios per ilgą laiką susiklosčiusios infrastruktūros ir sistemos.

Naujų raiškos formų paieškos turbūt labiau yra jaunimo privilegija. O jauniems reikalinga startinė aikštelė savo idėjoms išsibandyti ir realizuoti. Ne visiems eksperimentams tinka operos teatras, ne visų ten laukia išskėstomis rankomis. Iš kelių bendraminčių noro nevaržomai žaisti muzikinio teatro konvencijomis 2008 metais gimė Naujoji operos akcija – savo jėgomis susikurta nauja scena, o tuo pačiu ir veiklos niša jaunajai kompozitorių, atlikėjų, vadybininkų kartai. Stebina tai, kad šie eksperimentai nebuvo trumpalaikiai ar epizodiniai, kaip daug kas atsainiai pranašavo institucinio teatro stovykloje. Daugumai šią akciją rengusios iniciatyvinės grupės („Operomanijos“) narių užtenka parako iki šiol sėkmingai plėtoti savo karjeras būtent muzikinio teatro ar teatro muzikos srityse. Vadinasi, tai buvo ir tebėra autentiška aistra, tikras degimas savo idėjomis, rimtas požiūris į visų pirma sau prasmingą darbą.

Jums svarbu ne tik kaip, bet ir kur atliekama šiuolaikinė opera. Ar naujoji radijo laida – dar viena jūsų „neišbandyta“ lokacija? Kodėl svarbu ne tik kaip, bet ir kur?

A. A.: Iš tikrųjų radijo eteryje mūsų kūriniai jau skambėjo ne kartą. Gavę pasiūlymą prisijungti prie „Rasų radijo“ veiklos, sugalvojome pristatyti „Operomanijos“ leidžiamų vinilinių plokštelių seriją. Pastaruoju metu pakankamai įsibėgėjome su leidybos projektais, fiksuojame tikrai įdomius ir unikalius kūrinius, tad tokia „Antistatikos“ koncepcija tapo labai natūraliu žingsniu. Laidoje klausytojai galės ne tik išgirsti pilnus, plokštelėse įamžintus kūrinių garso įrašus, bet ir įžanginėje laidos dalyje išgirsti įvairių įdomių menininkų, tyrėjų diskusijų, pasakojimų, sužinoti pristatomų vinilinių plokštelių atsiradimo istorijas.

O kontekstas visada yra labai svarbu. „Rasų radijo“ kontekstas pasirodė labai rimtu, o mūsų siūlomas turinys – į jį organiškai įsipaišančiu.

Vienas svarbiausių bet kokios operos sudėtinių dalykų – vaizdas, kaip šią netektį kompensuosite radijo formate?

A. A.: Manyčiau, kad vis dėlto muzika, garsas yra gerokai svarbesni operos, naujojo muzikos teatro veiksniai, nei vaizdas. Be jų nebūtų operų. Vis dėlto be vaizdo šie kūriniai gali pakankamai neblogai gyvuoti vinilinės plokštelės formatu. Galiausiai organizacijos kontekste buvo sukurta kūrinių, kurie visiškai eliminuoja vizualųjį aspektą. Tokiais atvejais klausytojų vaizduotė kaip tik yra gan stipriai kurstoma. Taigi, vaizdas niekur nedingsta, jis persikelia į privačią kiekvieno klausytojo vaizduotę, o klausymosi ritualas tampa dar labiau individualizuota patirtimi.

V. J.: Iš tiesų niekaip nekompensuosime, nebent fragmentiškai papasakosime apie specifinius vizualinius sprendimus, jeigu tai svarbu konkretaus kūrinio atveju. Kviesime į gyvus aptariamų kūrinių parodymus.

Pandemijos metu turbūt visi esame apsipratę su ribojimais. Faktas tas, kad per pandemiją ypač suvešėjusi įvairių sceninio meno kūrinių vaizdo įrašų pasiūla niekaip nekompensuoja gyvų pasirodymų alkio. Bent man gyvo renginio patyrimo niekaip neatstoja jo vaizdo įrašas. Žiūriu „iš reikalo“, kaip į informaciją. Tuo tarpu garso įrašų patyrimas liko toks pat – tarsi klausytum „Karmen“ ar „Don Karlo“ įrašo iš senos plokštelės. Juk kažkodėl nekyla minčių, kaip tose įrašytose operose atrodė scenovaizdis, kostiumai. Aišku, pasakytų skeptikai, čia juk muzikos šedevrai. Manau, kad radijo eteris bus labai paranki testavimo priemonė šių „eksperimentinių“ kūrinių garsinio dėmens svoriui ir turiningumui nustatyti.

Koks jūsų asmeninis santykis su radijo formatu?

A. A.: Man labai patinka radijo formatas. Esu iš tų žmonių, kurie gan didelę informacijos dalį nuskaito pasitelkdami klausą. Net dramos teatro spektaklius, atrodo, žiūriu ausimis. Taigi, akustinis radijo formato veiksnys man labai imponuoja. Jis suteikia daug peno ir laisvės vaizduotei.

V. J.: Aš taip pat esu radijo gerbėja. Mane blaško vaizdas, nepadeda susitelkti į informaciją. Antra vertus, sakomus ar skaitomus tekstus, pokalbius geriau priimu rašytine forma, todėl vargu, ar galėčiau sau įvardyti radiją kaip informacijos šaltinį – tai veikiau grynas klausymosi malonumas. Taip pat labai patinka tai, kad kai tenka vienaip ar kitaip dalyvauti radijo laidose, lieki „už kadro“ – nesuki galvos dėl telegeniškumo ar mimikų pokalbio metu. Tik balsas, kalbėsena radijo eteryje lieka apnuoginti prieš auditoriją…

Galbūt savo laidose priartėsite prie radijo teatro formato?

A. A.: Laidose „Antistatika“ prieš vinilinėse plokštelėse įrašytų kūrinių perklausas, vyks įžanginiai pokalbiai su menininkais, tyrėjais. Taigi, jeigu žvelgtume į laidų antrąsias, kūrinių perklausų dalis – jos bus absoliutus šiuolaikinis radijo teatras.

V. J.: Kaip pažūrėsi. Iš vienos pusės, iš anksto parengtus pokalbius su suderintais klausimais ir visu scenarijumi irgi galėtume laikyti savotišku radijo teatru.

Galbūt yra koks nors žinomas naujojo muzikinio teatro kūrinys, skirtas radijo imtuvams ar radijo bangoms?

A. A.: Manyčiau, kad visi laidoje „Antistatika“ pristatomi kūriniai yra puikiai tinkami radijo bangų formatui. Tiesa, ypatingai „pritaikytas“, vos ne specialiai radijo imtuvams kurtas – Arturo Bumšteino garso vaidinimas „Audiokaukas“, kuriame net dalis veiksmo vyksta radijo laidos eteryje.

V. J.: Kalbant apie Lietuvos kūrėjus, Arturas Bumšteinas savo kūryboje turbūt nuosekliausiai kultivuoja radijo formatą. Be jau minėto „Audiokauko“, tarp kitų naujajam muzikiniam teatrui giminingų radijo meno kūrinių galima būtų paminėti Vokietijos radijo kanalo „Kultur“ užsakymu 2013 m. sukurtą ir Luigi Russolo „Triukšmų meno“ šimtmečiui skirtą kūrinį „Epilogai. Šeši būdai ištarti cangtumbtumb“ istorinėms teatro triukšmų mašinoms, scenos įrenginių garsams, klavesinams, fortepijonui, moteriškam balsui ir F. T. Marinetti balso įrašui, už kurį kompozitorius pelnė „Euroradijo“ prizą „Palma Ars Acustica“. Tolesne domėjimosi istorinių triukšmo mašinų garsynu plėtote tapo projektas „Bad Weather Long Play“ (2019), kurį taip pat pristatysime „Antistatikos“ laidose. Dar galbūt paminėčiau audiokoliažą „So-called Space“ (2015), sumontuotą iš muzikos Lietuvos radijo teatro spektakliams. Visi šie kūriniai grįsti kompozitoriaus sukauptomis garsų kolekcijomis, aplinkos įrašais ir bendradarbiavimu su įvairiais atlikėjais, balso aktoriais bei kitų sričių menininkais.

NOA festivalis vyksta kas trejus metus, paskutinis įvyko 2018-aisiais. Kol visi aplinkui buvo priversti atšaukti ar geriausiu atveju perkelti savo renginius, galėjote ramiai ruošti šių metų programą?

A. A.: NOA festivalis neturi konkrečių grafikų. Sekančią festivalio laidą planuojame 2022 metais. Manau, tuo metu tiek mes būsime pasiruošę pristatyti per paskutinius metus sukurtų naujų kūrinių rinkinį, tiek auditorija galimai jau atsigaus po pandemijos. Yra nuostabu, kai galime sau leisti kūrybai skirti tiek laiko, kiek ji to reikalauja.

Kas šiuo metu jus labiausiai domina naujojo muzikos teatro scenoje?

A. A.: Kaip ir anksčiau – kūryba.

V. J.: … ir visokie mandagiai įžūlūs, išmoningai beatodairiški, su humoru ir talentu „pirmąkart“ daromi dalykėliai.

Rasų radijas“ projektu siekiama atskleisti kultūros komplekso „SODAS 2123“ sukauptą garsinį potencialą. Taip pat – prisiliesti prie įvairių Lietuvos meno laukui aktualių temų, savo tarpdiscipliniškumu bei plačiu spektru artimų dideliam klausytojų ratui.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kviečiame pasiklausyti iki šiol sukurtų radijo laidų archyve www.rasuradijas.lt