Pavasarį pasklido žinia, jog apie 120 metų miesto centre veikęs Lukiškių kalėjimas konvertuojasi į muzikos ir kūrybinių industrijų bendruomenę “Lukiškių kalėjimas 2.0”. Beveik iškart prie jos prisijungė ir apie savo rezidenciją Lukiškėse pranešė “Lunatikai” – keturi žinomi Lietuvos muzikos fotografai: Mantas Gudzinevičius, Mantas Repečka, Rytis Šeškaitis ir Vytautas Dranginis. Būtent jų objektyvai “padengia” didelę dalį lietuviškos muzikos (ir ne tik) teritorijos. Su Ryčiu susipažinome Talino muzikos savaitėje 2014-aisiais, pamenu, kaip važiuojant namo, jis entuziastingai pasakojo, kaip norėtų pakeisti lietuviškos muzikos fotografiją – per šiuos metus R. Šeškaitis tapo vienu žinomiausių muzikos fotografų Lietuvoje, savotišku šios srities kokybės etalonu.
Apie “Lunatikų” pradžią pasakoja Rytis: “Praėjusiais metais startavome su mini pamokėlėmis jaunimui apie fotografiją. Pagal planą tai turėjo būti gyvos pamokos, bet dėl karantino jas teko perkelti į internetą, o galiausiai ir to nebelabai galėjome daryti (viena ar kita forma ateity tai bus pratęsta anyway). Tačiau mūsų ketveriukės tarpusavio bendravimas niekur nedingo, netgi, sakyčiau, suintensyvėjo. Visgi karantinas ir reikia vieni kitus palaikyt, kad neišprotėtume. Tai žiemą ir laužus miške ant sniego kūrenom, ir dešreles kepėm, žodžiu, laukėm pavasario. Ta mintis, kad reikia savo erdvės man jau seniai nedavė ramybės, o sužinojęs apie Lukiškių konversiją, iškart supratau, kad turim būti čia.”
Trumpos pažinities pradžiai paprašiau visų keturių “muškietininkų” atrinkti po vieną savo kadrą, kurį būtų galima pavadinti “Ore”:
Foto: Mantas Gudzinevičius
Foto: Mantas Repečka
Foto: Rytis Šeškaitis
Foto: Vytautas Dranginis
Visi po vieną esate gana žinomi fotografai Lietuvos muzikos padangėje, kam jums prireikė dar vieno brendo? Beje, kodėl „Lunatikai“?
Kaip sako afrikiečių patarlė: jei nori eiti greitai, eik vienas – jei nori nueiti toli, eikite kartu. Šioje patarlėje ir slypi visas atsakymas. Mūsų keliai pirmą kartą rimčiau susikirto prieš porą metų, tai nutiko organiškai, pradėjome bendrauti ir išryškėjo bendros vertybės, požiūriai ne tik į fotografiją, bet ir į gyvenimą apskritai. Tai lėmė tolesnį bendravimą. Jis ypatingai suaktyvėjo prasidėjus pandemijai, kai atsirado daugiau laiko kasdieninėje veikloje.
Na, o pavadinimas „Lunatikai“ labai gerai atspindi alternatyvą racionaliajai kasdienybei. Tikime, šis judėjimas padės išlaisvinti kitas mūsų tiek kaip fotografų, tiek asmenybių puses. Sieksime kūrybiško, filosofiško, socialinio požiūrio į šiuolaikinę fotografiją, kurios pagrindinė ašis – žmogus, jo būtis, veikla, problemos ir džiaugsmai.
Viena pirmųjų „Lunatikų“ jungčių – mini pamokėlės jaunimui apie fotografiją. Kaip kilo mintis imtis gana nedėkingos užsiėmimo – edukacijos? Kokią esminę žinią norėtumėte perduoti jaunimui?
Edukacija yra nedėkingas užsiėmimas nebent pandemijos laikotarpiu, ypač kai kalbame apie praktinius užsiėmimus. Mūsų idėja tas pamokėlės rengti gyvai, įtraukti jaunus, besidominčius ir norinčius išmokti ne tik techniškai fotografuoti, bet ir būti dalimi ganėtinai fragmentuoto fotografų sociumo. Dabar, kai turime savo namus, pasibaigus pandeminiams ribojimams, grįšime prie šios veiklos. Ir ne tik su jaunimu. Norisi kurti bendruomenę, kurioje daugiau iniciatyvių ir kūrybiškų žmonių rastų savo vietą.
Anot jūsų, “visi esame labai skirtingi, bet greičiausiai dėl to taip gerai ir sutariam”. Kokie skirtumai jus labiausiai jungia?
Ilgą laiką dirbant individualiai įpranti spręsti klausimus ir atsakomybę priimti vienas. Darbas komandoje reikalauja papildomų pareigų ir atsakomybių. O kalbant apie skirtumus, tai jie yra labiau apie skirtingas patirtis. Tačiau jau dabar jaučiame, kaip tie skirtumai niveliuojasi, mokomės vieni iš kitų, dalinamės patirtimi, imamės iniciatyvos ten, kur jaučiamės stipresni. Labai gera jausti tokį užnugarį, reikalui esant, turėti kur pasikonsultuoti, ar pavaduoti vieni kitus darbuose. Lygiai taip pat smagu ir prasminga ne tik dirbti, bet ir galvoti apie naujas idėjas, veiklas, kurių vienas, galbūt, net nedrįstum pradėti.
Greičiausiai esate ne tik fotografai, bet ir melomanai – papasakokit apie savo muzikinius skonius?
Neslėpsime, esame šiek tiek priklausomi nuo muzikos. Pirmas daiktas, kurį atsinešėm į naują savo erdvę, buvo muzikos kolonėlė. Ji netyla niekada. Muziką parenka bet kuris iš mūsų – didelių nusiskundimų negirdėjome nė iš vieno. Kalbant bendrai apie visus, tai dažydami sienas galime pritarti tiek bet kuriai dainai iš M1+ grojaraščio, tiek iš G&G Sindikato. Tikrai neapsiribojame vienu stiliumi ir esame smalsūs naujiems muzikos atradimams. Svajojame, jog kurį vakarą galėtų įvykti Lunatikai DJs setas. Lauksime pasiūlymų (šypsosi).
Jei „Lunatikai“ būtų muzikos grupė, kas kuo grotų ir kaip skambėtų jūsų kūryba?
Nors turime savo specializacijas, bet, reikalui esant, galime būti ir multiinstumentalistai. Greičiausiai tai būtų grupė, kur kiekvienoje dainoje muzikantai keičiasi vietomis (kaip Graži Ir Ta Galinga), t.y. ne tik skirtingi vokalistai, bet ir gitaristai, būgnininkai. Na, o jei ko neišmanysime, mokysimės, nes puikiai suprantame, kad komanda yra stipri tiek, kiek yra stipriausia silpniausioji jos grandis.
Ar nemėgstamą muziką fotografuoti sunkiau, ar tai neturi reikšmės?
Ne tik nemėgstamą muziką, bet ir dalykus, kuriose nerandi prasmės yra įmanoma fotografuoti tik techniškai. O kai nėra aistros, lieka tik išskaičiavimas. Galiausiai darbas tik dėl pinigų užteršia kūrybines žmogaus puses, pasijausti laimingu darosi vis sunkiau. Mes visi svajojame daryti tai, ką išmanome geriausiai, kam jaučiame aistrą. Tuomet ir žiūrovas tai jaus, vertins.
Kurie lietuviški muzikantai ir kodėl, jūsų nuomone, fotogeniškiausi?
Fotogeniškumas yra tik teorinė sąvoka. Tarpusavio diskusijose ne kartą priėjome išvadų, jog fotografijos esmė slypi fotografuojamo objekto ar subjekto santykyje su fotografu. Tai yra daug svarbiau nei bet kokie techniniai parametrai. Lietuva nėra didelė, esame bičiuliai su daugeliu muzikantų, o kai tave pažįsta, tavim pasitiki, tuomet ir fotografuoti lengviau ir aistra tvaresnė.
Kokie pagrindiniai lietuviškos muzikinės fotografijos džiaugsmai ir vargai? Žinau, kad neteisėtas nuotraukų naudojimas, autorystės nenurodymas, fotografo darbo nevertinimas iš esmės nuolat mini įvairiuose pokalbiuose…
Pirmiausia, galima pasidžiaugti, jog bendrai muzikos fotografijos lygis pastaraisiais metais yra gerokai paaugęs. Pandeminiai metai mus pristabdė, bet ir iki tol bendrame pasaulio kontekste atrodome išties neblogai. Tačiau norisi nesustoti. Todėl ir galvojame apie būtinybę dalintis patirtimis ne tik tarpusavyje, bet ir su visais, kam tai aktualu. Na, o problemos, jų nėra daug, tačiau dar pasitaiko atvejų, kai nuotraukos panaudojamos neatsiklausus, nenurodant autoriaus. Dar viena pasitaikanti problema, kai savo darytas nuotraukas matai kitų žmonių soc. tinkluose, kur įkėlimo metu dar uždedamas papildomas, dažniausiai, labai prastas filtras.
Kaip popmuzikai atitenka rimtosios muzikos podukros vaidmuo, taip turbūt ir muzikinė fotografija vertinama skirtingai nei „tikra“ fotografija. Ar jaučiate savotišką kolegų diskriminaciją, ar tai tik išsigalvotas stereotipas? Beje, kuo jums ypatinga muzikos fotografija?
Na taip, spaudos fotografijos konkurse nėra kategorijos „Muzikos fotografija“, ten muzika atsiduria po bendra kultūros/pramogų kategorija. Bet iš kitos pusės, kurdami muzikos fotografijas ir nesivadovaujame spaudos fotografijos taisyklėmis. Mūsų fotografijose yra nemaža dalis ir mūsų pačių tiek techninio, tiek meninio „įsikišimo“. Tuo muzikos fotografija ir yra patraukli, nes galutiniame rezultate yra ne tik faktai, bet ir dalis tavo paties santykio su muzika.
Kuo jums imponuoja Lukiškių konversija, paskatinusi įkurti fotostudiją kalėjime? Gal žinote, kokia veikla vyko jūsų patalpoje?
Mums labiausiai imponavo kūrybiškos bendruomenės idėja, lokacijos unikalumo momentas. Sienos pačios iš savęs dar nieko nepasako. Ten esantys žmonės, jų veikla kurs tos vietos aurą ir vertę. Mes esame pasiruošę prie to prisidėti. Na, o mūsų studija prieš tai buvo maisto sandėlis (taip ir parašyta ant durų), iš kurio teko išnešti didelį konteinerinį šaldytuvą.
Sakote, jog norite būti atviri ir nesieksite, kad tai būtų dar viena komercinė studija Vilniuje. Kokia jūsų „Lunatikų“ studijos vizija?
Kol kas studija tėra balintos sienos, bet jau dabar jaučiame, kaip jos po truputį tampa antrais namais. Norime, kad „Lunatikai“ būtų kai kas daugiau, kad kiekvienas ten atsidūręs pasijustų kaip namie. Esame sau pasakę, kad greta kūrybos, kasdieninių savo darbų, didelį dėmesį skirsime ir socialinėms temoms, tokioms kaip homofobija, ekologija, psichinė sveikata, edukacija ir pan. Būsime atviri, sieksime kurti ir stiprinti panašiai mąstančių fotografų bendruomenę.
Internete:
Komentarai