Praėjusių metų pabaigoje, pačiame karantino įkarštyje, garažinio roko trio iš Kauno loroparquette išleido savo debiutinį albumą. Jame Žaliakalnio rūsio gyventojai pateikė savo užaštrinto rokenrolo versiją. Kaip jie patys prisipažino, iš pradžių būta ryškios amerikietiškos įtakos, tačiau pastaruoju metu ataidi ir naujosios britiškos (pank)roko bangos sąskambiai. Visa tai priminė jau keletą metų tylinčius Frank Fitts, kuriuos iš dalies “suvalgė” ba. – čia dabar būgnus muša buvęs “frenkas” Dominykas Babikas. Frank Fitts buvo greitesni ir melodingesni, tačiau kaip ir loroparquette, turėjo savyje rokenrolo plačiąja prasme, o tai Lietuvos muzikoje nėra labai dažnas atvejis.
loroparquette jau spėjo (beveik) laimėti jaunų atlikėjų konkursą “Novus”, juos pristatė radijo laida “Red Rose Radio”, trio išbandė ne tik pompastiškas “Loftas fest”, Lukiškių kalėjimo ir panašias, tačiau ir mažesnes scenas. Vis dėlto legendinės pogrindžio skylės “XI20” testas dar laukia – suplanuotas koncertas buvo atšauktas.
Kaip jie patys save vadina “špitolninkų choras” šiame pokalbyje pasielgė ne tradiciškai. Nors “Loftas fest” metu interviu derinome su grupės vokalistu ir gitaristu Ignu, galų gale, į klausimus atsakinėjo ritmo sekcija – būgnininkas Domantas ir bosistas Dovydas. Panašu, šioje grupėje įprasta roko hierarchija ir subordinacija neveikia.
Panašiu metu kaip susikūrė jūsų grupė, pasirodė ir Paolo Sorrentino filmas „Loro“ apie kontroversišką Italijos premjerą Silvio Berlusconį. Dar panašiau vadinasi zoologijos sodas Tenerifėje – „Loro parque“ (isp. „Papūgos parkas“). Iš kur kilo jūsų pavadinimas? Pradžioje lyg ir vadinotės Loroparq?
Domantas: Kilo visiškai atsitiktinai – turėjome (ir vis dar turime) tokią geltoną kepurę su snapeliu būtent iš minėto zoologijos sodo Tenerifėje „Loro parque“. Tuo metu labai laužėme galvą su pavadinimu, todėl tiko realiai bet kas, svarbiausia, kad būtų kaip pasivadinti prieš koncertą. „Pasiskolinome“ zoo sodo pavadinimą, pridėjome „prancūzišką“ galūnę, kad būtų estetiškiau ir viskas.
Dovydas: Realiai pavadinimas atsirado iš reikalo. Turėjom grot koncertą mažam uždaram festivaliuke Dzūkijos miškuose (linkėjimai Tadui ir jo močiutei) ir reikėjo parašyt pavadinimą. Ignas tuo metu buvo su kepure iš minėto zoologijos sodo ir kažkas pasakė „loroparq!“ Niekas per daug nemąstė, o dar mano gimtadienį šventėm, tai nebuvo kada ir permąstyt. Šiaip pavadinimai mums per daug nieko nereiškia, labiau pačią muziką akcentuojam, pavyzdžiui, albumo dainų pavadinimus sugalvojom penkios minutės iki atidavimo relyzui.
Kaip suradote vienas kitą, ar pirmojoje repeticijoje jau turėjot aiškią viziją, ką norėtumėt groti?
Dom.: Bendri pažįstami, o per pirmą repeticiją nežinojome iš viso ką darome. Mokėmės instrumentais groti manau tada.
Dov.: Buvo Naujųjų metų vakarėlis ir į jį taip nekviestai įsiprašė du niekam nepažįstami bičai. Aš, aišku, kaip labai socialus (girtas) žmogus iškart prisistačiau ir pasiūliau eit parūkyt į balkoną. Kitą dieną pamačiau du naujus FB draugus ir prisiminiau, kad lyg sutarėm repetuot šiandien. Nuvažiavau ir visai smagumėlis buvo. Iš pradžių grojom visai kitokią muziką, kažką tarp John Mayer ir Flash Voyage. Tada kažkaip visi užsikrėtėm pankūhos virusu (pradėjom klausyt visokių Misfits, Stooges, paskui ir Idles į visą košę įsimetė) ir pabandžius kažką sunkesnio, pamatėm, kad gal net ir geriau gaunasi.
Viename vaizdo įrašų prisistatote kaip grupė iš Žaliakalnio. Kuo šis rajonas išsiskiria Kauno kontekste?
Dom.: Net nežinau, repetuojame studijoje, kuri yra Žaliakalny. O pats rajonas kaip rajonas, šalia ąžuolynas, tai visai gražu. Šiaip šiame rajone yra ir „Sinagoga Studio“, kur repetuoja Flash Voyage. Tai gal kažkaip Žaliakalnis ir pritraukia muziką ir jai prijaunčius žmones. Kažkas vis tiek jame yra.
Dov.: Repetuojam visai šalia Ąžuolyno ir Vytauto parkų, tai, sakyčiau, savotiška kultūringa užuovėja Kaune, toliau nuo centro šurmulio ir pilkų miegamųjų rajonų. O paieškojęs supranti, jog įdomiausias veiksmas irgi vyksta Žaliakalny. Dar alus iš šalimai stovinčio medinio namuko labai padeda kūrybiniams procesams.
Kitais metais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Sakoma, Kaunas – pilnas kultūros. Kokios kultūros apraiškos jums patinka labiausiai?
Dom.: Kurių mažiausiai tikiesi. Nesvarbu, koks menas, svarbu, kad jis būtų.
Dov.: Kaunas – labai dvipusiškas iš kultūros perspektyvų. Turime ir meinstryminį KEKS‘ą, ir įvairias DIY kultūros apraiškas. Svarbu pasikapstyti, pabendrauti, rasti erdves, rasti žmones ir suprasti, kuo jie užsiima.
Lietuvoje labai mažai grupių groja rokenrolu pagrįstą muziką. Kaip manote, kodėl mūsų kraštuose tiek mažai, plačiaja prasme, rokenrolo?
Dom.: Sunku pasakyti. Manau, tai kyla natūraliai iš kažkokio sukrauto muzikinio bagažo. Taip pat gali būti, kad daug kam ir baisu visiškai atiduoti save ir groti tą rokenrolą.
Dov.: Nelabai sutikčiau, kad rokenrolo Lietuvoje yra mažai, labai priklauso, ką jau laikysime rokenrolu. Nepaneigsim, aišku, kad stiprios tradicijos Lietuvoje niekada nebuvo. Nors dabar atrodo, kad Lietuvoje roko muzika jau po truputį stojasi ant kojų, gal šiokį tokį atgimimą išgyvena.
Keliskart mačiau jus dėvint Idles maikonus. Sleaford Mods savo tautiečius Idles apkaltino „class appropriation“, neva, jie savinasi darbo klasės balsą, nors patys nėra „iš gatvės“. Kiek, jūsų nuomone, kūrėjo asmeninis gyvenimas turėtų koreliuoti su jo lyriniu subjektu? Ar jūs patys jaučiatės pakankamai „iš garažo“?
Dom.: Manau koreliacija atsiranda natūraliai, iš pasąmonės. Nori tu to ar ne.
Dov.: Mes šiaip iš rūsio, o ne iš garažo :) Manau, patys nelabai bandom šnekėti už kažką daugiau negu už pačius save, visur bendraujam savo kalba, kažko neįrodinėjam ir tiesiog mėgaujamės rokenrolu. Bet neišvengiamai tikriausiai dainų tekstai, idėjos, emocijos kyla iš asmeninių patirčių.
Vienas jūsų skiriamųjų bruožų scenoje – balti drabužiai. Skirtingai nuo rokeriams įprastos juodos pasirinkote baltą – kodėl? Ar sutiktumėt groti „baltojoje vakarienėje“?
Dom.: Groti tokią muziką ir apsirengti kaip į vestuves – kodėl gi ne? Visiškas paradoksas, o tas ir žavi.
Nemanau, kad „baltosios vakarienės“ publika labai prijaustų mūsų muzikai. Gal. O jei ir tektų, tai būtų dar didesnis paradoksas. Juokinga visai.
Dov.: Būtent tam, kad kažkas paklaustų šito klausimo. Nesinorėjo atrodyti kaip stereotipiniai rokeriai tikriausiai. Šiaip idėja pirmiausia kilo “Novusui”, pagalvojom, kad gal ateisim apsirengę lyg į kokią formalią perklausą ar labai rimtą konkursą ir užgrosim rokelio, šioks toks efektas visgi yra.
Jūsų kūryba skamba gana… užsienietiškai. Lietuvoje to dažnai ir užtenka, tačiau kuo Loroparquette norėtų išsiskirti pasaulinėje tokios muzikos scenoje?
Dov.: Gal šiek tiek anksti kalbėti apie pasaulines scenas, bet man patiko vienas mūsų apibūdinimas (berods, Antanas iš Egomašinos taip kažkur yra sakęs) – melodinga pankūcha. Nesam nei kažkokie kičovi rokeriai nei hardcore pankai. Grojam sau malonų ir gerai skambantį stiliuką.
Grupės pristatyme sakoma, kad Loroparquette kūryba turėtų padėti atsikratyti susikaupusios įtampos. Kokią įtampą turite omeny?
Dom.: 220V.
Dov.: Vienas geriausių jausmų vakare, kai būni užsiknisęs po visų dienos nesąmonių, nueiti į gerą koncertą arba bent jau garsiai namie pasileisti muzikos. Tikriausiai apie tą jausmą ir šnekėjom.
Jaunų atlikėtų konkurse „Novus“ užėmėte antrąją vietą. Kokių patirčių suteikė dalyvavimas šiam renginyje?
Dom.: Labai daug. Galimybė būti scenoje, koncertuoti ir atiduoti visą save duoda labai daug. Tai leidžia ne tik tobulėti kaip muzikantams, bet ir pamatyti publikos emocijas, kaip žmonės jaučiasi, ko jiems reikia. Tai vis tiek palieka kažkokį įspaudą tolimesnei kūrybai ir motyvuoja.
Dov.: Pamatę, kad visai sekasi ir mūsų muzika kažkam iš tiesų patinka, pradėjom daug rimčiau į viską žiūrėti. Visos naujos pažintys ir pasiūlymai taip pat labai smagus dalykas, paragavom įdomesnių scenų, pagrojom ir “Loftas fest”, ir “Sostinės dienose”, ir Lukiškių kalėjime. Aš asmeniškai pagaliau išmokau pilnai atsipalaiduoti ant scenos.
Prieš gerus pusantrų metų paskelbėte savo lietuviškų gabalų grojaraštį. Ar per tą laiką mūsų scenoje išgirdote kažką naujo ir įdomaus?
Dom.: Tikrai taip. Labai džiaugiuosi kauniečiais Akli ir naujausia Flash Voyage kūryba. Taip pat manęs nepaleidžia ir Angelou albumas, toks smagus RnB (gal čia šioks toks guilty pleasure, nežinau). Taip pat smagiai susiklausė ir Homechestra bei, žinoma, Egomašina albumiukai.
Dov.: Tas grojaraštis buvo kažkokia keista karantininė mada, keletas grupių paskelbė savo grojaraščius ir perdavė iššūkį kitoms. Šiaip tam pačiam “Novuse” išgirdom daug naujų ir perspektyvių grupių (linkėjimai grupei ORAI ;)). Berods tada Akli dar nebuvo debiutavę, tai verta ir juos paminėti, abu albumai vienas už kitą geresni, Egomašina šią vasarą išleido įdomesnį albumą, o šiaip verta pasikapstyti po lietuvišką “Spotify”, galima rasti labai įdomių mažiau žinomų atlikėjų, kurie labai gerai susiklauso.
Maištaujantis rokenrolas visada turėjo tvirtą politinę socialinę poziciją, tačiau Lietuvos muzikos scena su retomis išimtimis šiuo požiūriu yra stebėtinai bedantė. Muzikos scena yra puiki platforma įvairioms, ne tik meninėms, idėjoms. Ar jums nesinorėtų suteikti savo kūrybai daugiau krūvio? Tarkim, skirti gabalą V.Matijošaičiui, kuriam smirda „kitokios“ pažiūros.
Dom.: Aš asmeniškai – ne.
Dov.: Kažkiek mąstantys kauniečiai jau seniai žino, kad Visvaldui derėtų dažniau pažastis ir kitas vietas plauti, o paskui jau ieškoti, ar dar kažkas smirda. Bet jei rimtai, šiais laikais labai sunku turėti sveiką ir pasvertą poziciją – labai lengva nukrypti į vieną ar kitą kraštutinumą kalbant apie politinius ar socialinius klausimus, todėl nesinori per daug ir politikuoti. Jei kažkam ir skirčiau dainą tai sveikam protui ir pakantumui, kad pagaliau pradėtume klausytis vieni kitų, o ne atsiribotume vieni nuo kitų maršais ar rėmeliais FB profilinėse.
Kaip vadinasi ir apie ką jūsų naujausias kūrinys?
Dov.: Paslaptis, kol kas laukit naujienų ;)
Internete:
Komentarai