Société Étrange keliauja be GPS

[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ] Vieni atlikėjų, kurių nežinai ir kurie liepos pabaigoje pasirodys “pasidaryk pats” kultūros stovykloje “The Vaulting Pole of Braille Satellite” yra improvizacinio space kraut dub trio Société Etrange iš Prancūzijos. Prieš atvykdami į “Brailę”, muzikantai apgrojo savo naujausią albumą “Chance” nedideliame ture Prancūzijoje, Belgijoje ir Vokietijoje ir jau ruošiasi paskleisti savo “anestetikus” Grybų viensėdyje prie Sarių.

Société Étrange 2012 m. įkūrė Antoine Bellini (elektronika) ir Romain Hervault (bosas), o 2015-aisiais prie jų prisijungė Jonathan Grandcollot (perkusijos). Kartu jie išleido pirmąjį savo albumą „Au Revoir“, sklandantį Genesis P-Orridge, Chris Carter ar Holger Czukay orbitose. Kaip apibūdino vienas kritikų: “miglotos instrumentinės kelionės, privertusios Vakarų vaikus šokti ant vis dar rūkstančių karo, o paskui ir deindustrializacijos, pelenų.”

Šių metų pavasarį grupės antrąjį albumą “Chance” išleido šveicarų leiblas “Les Disques Bongo Joe”, kiek anksčiau iššovęs Anatolijos roko virtuozus Altin Gün. „Chance“ sudaro 6 meilės dainos be žodžių su dviprasmiškais ritmais, spalvingais turkio spalvos bosais ir melancholiškomis melodijomis. Albumas įrašytas 2020 m. liepos mėn. Vaulx-en-Velin. Šiuos kūrinius grupės formavo keletą metų. Jų hipnotizuojančios kompozicijos, apsvaigusios nuo dub, geležinių harmonijų ir polimetrinių taktų, groja šiek tiek šešėlinę muziką, provokuojančią erdvę šokiui.

Daugiau apie festivalį ir kitus dalykus kiek anksčiau kalbėjome su Matu Aerobica – klausyk “RadioVilnius” laidos “Kabineto” įrašo, o čia – trumpas pokalbis su Antoine Bellini iš Société Étrange.

Kur dabar esat? Kaip oras?

Grįžome namo po 10-ies dienų kelionės. Ryte oras buvo gražus, bet dabar po truputį niaukiasi.

Kaip susibūrėte kartu?

Mes (Romain ir Antoine) gyvenome viename bute Lione 2010’s pradžioje, abu grojome muziką gretimuose kambariuose. Buvome labai drovūs ir šiek tiek užtruko, kol atidarėme duris ir pradėjome groti tame pačiame kambaryje. Romain ir Jonathan grojo kartu grupėje PanPanPan keliais metais anksčiau ir po “Au Revoir” įrašų pakvietėme Jonathan prisijungti prie mūsų. Nebežinau tikslios priežasties, manau, tiesiog norėjome groti kartu, o elektronikos ir akustinės perkusijos garsų mišinys mums psirodė tinkamas kaip natūrali muzikos evoliucija, kur natos ir ritmas yra glaudžiai susiję.

Kas keisčiausia jūsų gimtojoje Liono visuomenėje?

Nežinome, Lionas yra gana buržuazinis miestas, tačiau jame svarbus ir alternatyvus gyvenimas, nebūtinai matomas iš pirmo žvilgsnio. Mums prireikė šiek tiek laiko, kol ten atsidūrėme, bet galbūt tai susiję ir su mūsų charakteriais.

Vietinėje punk/electronic scenoje praleidote daugiau nei 10 metų. Kokie ryškiausi pasikeitimai ir kaip ji atrodo šiandien?

Tiek daug visko pasikeitė per tuos 15 metų, sunku pasakyti. Galbūt sumažėjo grupių ir padaugėjo solinių elektroninių projektų bei didžėjų… Spėjame, sekasi gerai, visada atsiranda jaunų žmonių grupių, trokštančių atgaivinti kolektyvus, atsižvelgiant į šiuolaikines menines, socialines ir politines problemas.

Tarp jūsų debiutinio albumo “Au Revoir” ir naujausio įrašo “Chance” yra 7 metų tarpas – kodėl taip ilgai užtrukote? Kokie pagrindiniai skirtumai tarp šių dviejų įrašų?

Mes gana lėtai kuriame muziką, o kūriniai dažnai vystosi repeticijose ir koncertuose. Tiek laiko prireikė, kol radome pakankamai vientisą ansamblį, kad padarytume antrąjį diską. Galima sakyti, kad iš dalies atsisakėme drone formos ir pasirinkome dub’iškesnį požiūrį į savo muziką, tikriausiai ir šiek tiek asmeniškesnį, tarsi bandytume rasti savo kalbą.

Sako, jūsų naujasis įrašas primena Lifetones, Can, Kraftwerk, Psychic TV, Beak, Phantom Band, Phew, African Head Charge ir kitus. Kas, nebūtinai muzikoje, jums padarė didžiausią įtaką? 

Išskyrus Lifetones, visos aukščiau paminėtos grupės yra svarbios nuorodos, visos jos rado priemonių išreikšti savo išskirtinumą, tačiau klausomės įvairiausios muzikos, o laikui bėgant linkstame atitrūkti nuo įtakų, būti mažiau fetišistais. Taip pat dažnai lankėmės šiuolaikinio meno scenoje ir kino teatruose.

Jei “Chance” būtų garso takelis, koks būtų šis filmas?

Filmas be vaizdų?

Ko būtent ieškote kurdami ar tiesiog klausydami muzikos?

Tai tarsi bendravimo priemonė – iš pradžių tarp mūsų trijų, o paskui – su pasauliu.

Viena iš jūsų įrašų apžvalgų baigiama taip: “Pamirškite ayahuasca ir pasirinkite „Societe Etrange“. Ar jūsų muzika padeda susidurti su savimi?

Tai turėjo padėti apžvalgą parašiusiam žmogui susidurti su savimi.

Nors tai nėra mūsų tikslas, labai smagu, kai žmonės sako, kad užsimiršta ir susitinka save be jokios anestezijos.

Kas nors pabaigai?

Esame kelyje, plaukiame iš akies, neturime GPS.

Laikas pasakys …

[ ENGLISH VERSION ]

Where are you now? What’s the weather?

We’re back home after a 10 days road trip, weather was nice this morning but now it’s turning stormy.

How did you get together?

We (Romain and Antoine) were flatmate Lyon in the eartly 2010’s, we each played music in our neighboring rooms in Lyon, we were shy and it took us long time before opening our doors and start playing together in the same room. Romain and Jonathan played together in band called PanPanPan few years before and after the recording of “Au Revoir” we asked him to join us. I no longer know the precise reason, I think we wanted to play together, and the mixture of electronic and acoustic percussion sounds seemed relevant to us as an evolution of our music, where notes and rhythm are intimately linked.

What is the most strange about your native (?) Lyon’s society?

We don’t know, Lyon is a fairly bourgeois city, but it has an important alternative life, not necessarily visible at first glance, it took us a while to get there but maybe it’s also due to our character.

You’d spent more than 10 years in local punk/electronic scene – what are the most significant changes and how it going today?

So many changes those 15 last years, it’s hard to tell.

Maybe less bands and more electronics solos or djs …

But I guess it’s doing well, there are always groups of young people, eager to bring the collectives to life by taking into account contemporary artistic,social and political issues.

There’s 7 years gap between your debut Au Revoir and Chance – what took it so long?

We are quite slow writing music, and the pieces often evolve over rehearsals and lives. This is the time it took us to find a sufficiently coherent ensemble to make a second disc. We can say that we have partially abandon the drone form in favor of a more dub approach to our music, probably also a little more personal, as if we were trying to find our own language.

Some say your new record reminds Lifetones, Can, Kraftwerk, Psychic TV, Beak, Phantom Band, Phew, African Head Charge and others. What are your main influences, not necessary in music?

Apart from Lifetones, all the groups mentioned above are important references, who have all found the means to express their singularity, but we listen to all kinds of music, and over time we tend to detach ourselves from influences, to be less fetishistic. We also frequented the contemporary art scene and cinemas a lot.

If Chance was a soundtrack, what would be this movie about?

A movie without images ?

When creating or just listening to music, what exactly you’re looking for?

It’s like a means of communication, first between the three of us, then with the world.

One of your record review completes like that: Forget ayahuasca, opt for Societe Etrange. Does your music helps to face ourselves?

It must have helped the person who wrote it to face himself.

Even it’s not a goal for us, it’s quite rewarding when people say they’re forgetting themsleves ou facing themseleves without anesthesia.

Anything to add?

We are on a path, we sail by sight, we have no GPS.

Time will tell …