Praėjusių metų pabaigoje mažai žinoma kūrėja iš Lietuvos, pasivadinusi Mylimoji išleido EP “MNHM”, kuriame skamba minimalistiniai elektroniniai garsovaizdžiai. Sigita Vaskelytė ilgai gyveno Bristolyje, kur mokėsi muzikos bendraudama ir dirbdama tiesiogiai su muzikantais. Tarp jų, ir tokiais kaip Bullet for my Valentine būgnininkas Jason Bowld. Neakivaizdinės patirties Sigita pasisėmė ir darbuodamasi legendinės grupės Killing Joke turo užkulisiuose.
Savo naujausius įrašus Mylimoji planuoja išleisti Estijos leible, o kol kas tyrinėja mažas erdves, kur galima būtų pradėti groti viešai.
Koks oras už lango?
Esu Kopenhagoje, už lango labai stiprus vėjas!
Minėjai, kad neseniai grįžai iš Bristolio į Vilnių. Kaip atsidūrei Anglijoje ir ką ten veikei?
Į Angliją išvykau 2015-aisiais, nes ieškojau nuotykių. Ir radau!
Norėjau įgyti gyvenimo užsienyje patirties, Britanija buvo geras pasirinkimas dėl kalbos ir dėl muzikinio pasaulio įvairovės. Kadangi Bristolį žinojau dėl Massive Attack ir Portishead, nutariau vykti ten – šis žanras traukė.
Nuvykusi tuoj pat įdėjau skelbimą į “Gumtree”, kad ieškau bendraminčių muzikantų. Susitikau su pirmu atsakiusiu žmogumi, kartu padžeminom, bet nesusiklijavom. Tačiau jis mane supažindino su savo draugu Deividu (savoj kompanijoj žinomu Diamond Dave Simpson vardu) ir vat su juo labai greitai radom bendrą kalbą. Deividas jau seniai sukasi muzikos pasaulyje, nuostabiai groja gitara, yra užkietėjęs pankrokeris. Per jį susipažinau su Jason Bowld – puikus bičas, fantastiškas būgnininkas (šiuo metu grojantis su Bullet for My Valentine), kartu įrašėm porą dainų.
Deividas labai ilgai dirba su kultine britų grupe Killing Joke. 2015 metais jie vyko į turą ir užsiminė, kad ieško žmogaus, kuris padėtų turo metu. Žinoma, aš pakėliau ranką. Taip susipažinau su Killing Joke ir važiavau į kelis turus po Britaniją ir Europą, tarp kurių apšildėme ir Guns’n’Roses.
Buvo geri laikai.
Labai įdomu. Ar galėtum papasakoti apie tai plačiau?
Yra toks filmas This is Spinal Tap. Mes, komanda, kartais jį vis prisimindavome… Muzikinio turo metu žiupsnis absurdo neišvengiamas. Ypač kai dylini su į ekstremumus linkusiomis asmenybėmis (juokiasi).
Turą sudaro labai daug judančių dalių, komanda dirba non-stop. Aš padėjau tvarkyti backstage’o reikalus. This is Spinal Tap yra tokia scena, kur muzikantai blaškosi backstage, neranda išėjimo į sceną. Kai kurios scenos iš tiesų tokios klaidžios ir yra! O juk muzikantai dar patiria ir adrenaliną. Tarp kitų atsakomybių, padėdavau jiems susigaudyti. Kai vedžiau muzikantus į areną, kurioje paskui pasirodė Guns N’Roses, net pati patyriau virpulį nuo auditorijos dydžio ir klausytojų gausos, nors man nieko scenoje daryti nereikėjo.
Anksčiau romantizavau muzikinius turus, bet iš tiesų tai yra labai sunkus darbas, ilgos darbo valandos. Net jauni stiprūs vaikinai, kuriems tai – gyvenimo būdas, žiauriai nusikala, neretai kamuoja depresija. Žinoma, tai ir smagus nuotykis, kelionės, muzika.
Viską atperka muzika. Killing Joke paskutinį kartą klausiau Amsterdame kaip klausytoja, jie skamba galingai, muzika originali ir padariusi nemažą įtaką. Lietuvoje, deja, mažai žinomi.
2015-aisiais Bristolis gavo “European Green Capital” apdovanojimą. Tuo tarpu Vilnius kelis metus iš eilės buvo paskelbtas žaliausiu Europos miestu. Tiesa, Bristolis apdovanotas dėl miesto aplinkosaugos politikos, o Vilnius – tiesiog todėl, kad virš 60 proc. viso miesto ploto sudaro žaliosios zonos. Galėtum palyginti šiuos miestus akustiškai?
Kaip įdomu, kad taip suformulavai klausimą! Nes man pandemijos metu ypač sustiprėjo Vilniaus garsų ilgesys. Taip, Bristolis žalias, bet ir labai urbanizuotas. O Vilniuje tiesiog daug gamtos ir tai labai unikalu. Tai vat, buvo metas, kai ilgėjausi medžių ošimo už lango, paukščių čiulbėjimo, negalėjau pakęsti šiurpių Bristolio žuvėdrų, klykiančių kaip raganos. Ilgėjausi net griaustinio, kurį Britanijoje girdėjau gal vieną kartą, nes ten jis nesusidaro, kaip kontinente. Šią vasarą daug laiko leidau Vilniuje ir mėgavausi rytą vakarą triukšmaujančiais čiurliais, Nerimi, ežerais, gamta.
Nuvykusi į Bristolį, atkreipiau dėmesį, kad ant kiekvieno kampo galima užuosti žolę. Ir tada kažkaip pagalvojau, kad trip-hopas tinka šiam miestui. Bristolis labai multikultūriškas, lėtas, neskubantis, žmonės labai kantrūs. Daug muzikos prekių parduotuvių, kur gali rasti padėvėtų instrumentų, pedalų, efektų, ko tik nori. Tad lėta, tamsi elektronika visai tinka.
Aišku, tiek Bristolyje, tiek Vilniuje yra labai daug grupių, muzikantų, kuriančių įvairiuose žanruose. Tai labai gerai, praturtina kultūrą.
Kaip ir kada susidomėjai muzika daugiau nei paprasta klausytoja? Tavo pirmieji paskelbti įrašai siekia 2017-uosius.
Mano pirmasis instrumentas yra fortepijonas. Jį įsimylėjau labai anksti, net nepamenu kada, buvau labai maža. Mokytis groti pradėjau 7-erių, groju iki šiol.
Mokykloje mano muzikinis išsilavinimas buvo klasikinis, konservatyvus. Kita vertus, mano tėtis turėjo didelę klasikinio rokenrolo plokštelių kolekciją, aš pati mėgdavau klausytis popmuzikos, “Keistuolių teatro”, vėliau – pankroko, elektronikos, atradau Mike Patton projektus ir eksperimentus. Buvo laikas, kai gėriau į save kuo įvairiausius žanrus – kuo keistesni, tuo geriau. Taigi niekada nebuvau prisirišusi prie vieno stiliaus.
O minėtas bičiulis Deividas Bristolyje man įdavė į rankas sintezatorių “Novation” KS4. Taip pradėjau eksperimentuoti su elektronika. Kaip pastebėjai, 2017 atsidariau platformą bandcamp’e, kurią vis papildau savo įrašais.
Minėjai, kad Bristolyje muzikos mokeisi ne mokykloje ar akademijoje, bet bendraudama ir dirbdama su muzikantais. Papasakok daugiau, kodėl rinkaisi ne akademinį, o “gatvės” išsilavinimą?
Tiesiog taip išėjo. Manau, nėra vieno būdo būti muzikantu ar menininku. Dauguma muzikantų, kuriuos sutikau ir su kuriais dirbau, neturi jokio formalaus muzikinio išsilavinimo, bet jiems puikiai sekasi.
Dievinu klasikinę muziką, bet lygiai taip pat myliu ir tą kitą, gaivališką, sukurtą paprastų vaikinų ir merginų “iš gatvės”. Neskirstau, kuri yra geresnė ar blogesnė. Kuo daugiau meno žanrų, kuo eklektiškesnė muzikinė scena, tuo tik geriau.
Ką reiškia tavo sunkiai įsimenamas slapyvardis leßkößköp? Beje, naujausias tavo EP išleistas kitu vardu – Mylimoji.
leßkößköp nereiškia nieko. Pavadinimą susigalvojau labai seniai, apie kokius 2011 metus įkvėpta witch house, vaporwave ir seapunk, kurie koduodavo savo pavadinimus.
Dabar leßkößköp naudoju kaip platformą, į kurią keliu muzikinius eksperimentus. Pirmąjį Mylimosios EP pavadinau “MNHM”. Čia užkodavau vokiško miestuko Monheim pavadinimą. Jame gyveno, pernai mirė ir yra palaidotas mano mylimas dėdė, taip norėjau jį pagerbti. Turiu planų Mylimajai, man patinka ieškojimai ambient ir drone stiliuose.
Naujausiuose įrašuose skamba elektroninė minimalistinė muzika. Kuo sudomino ši kryptis?
Aha, žmonės sako, kad minimalistinė. Nors, kai įrašinėjau, man taip anaiptol neatrodė. Vis stebėjau, kad tik nepadauginčiau garsų, kad jau bus per daug!
Bet taip, suprantu, ką turi omeny. Man patinka ambient, drone, noise, pasikartojamumas ir rituališkumas muzikoje. Atmosferinė muzika labai veža. Mėgstu klausytis filmų ar serialų garso takelių. Pastarasis kritęs į širdį – Ronit Kirchman muzika serialui “The Sinner” – labai subtilus, bet paveikus.
Kai LRT rodė “Twin Peaks” buvau visai maža, gal dar nėjau į mokyklą, bet su mama žiūrėdavau iki vėlumos. Paslaptingas Lyncho ir Badalamenti pasaulis padarė didelį įspūdį ir, manau, daug prisidėjo prie mano estetinio suvokimo.
Iš viso muzika filme yra tokia svarbi. Filmo be muzikos žiūrėt neįmanoma. O muziką be filmo klausytis galima su malonumu, nes ji pati pasakoja istoriją.
Tad grįžtant prie klausimo, man patinka, kad minimalistinė muzika nekelia euforinės būsenos, bet veikiau sukuria meditatyvią atmosferą, į kurią svaigu panirti. Kartais nesinori pompastikos.
Bendrame tavo diskografijos kontekste kažkiek “iškrenta” folktronikos kūriniai “Vaidilutės Keturi” – vieninteliai, kuriuose aiškiai girdimas balsas. Kaip atsirado šis minialbumas?
Pandemijos metu, kad neišprotėčiau, daug grojau. Deividas atsiuntė gitara įrašytų loopsų, o aš juos aplipdžiau sintezatoriaus garsais ir vokalu. Prieš metus atkapsčiau tas keturias dainas savo archyvuose ir jos man nuskambėjo visai smagiai. Tai ėmiau ir išleidau.
Dainas dedikavau savo seneliams, gyvenusiems Vaidilutės gatvėje.
Kokią vietinę muzikos sceną radai grįžusi į Lietuvą? Pastaraisiais metais ji gana aktyviai vystėsi ir turbūt gerokai pasikeitė nuo to laiko, kai išvažiavai.
Didžiausias pokytis – lietuvių kalbos grįžimas. Tai nuostabu.
Atsirado labai daug originalių grupių ir projektų, kuriuos klausau su dideliu malonumu.
Džiugina ir erdvės, kur galima atrasti naujų dalykų. Vilniuje yra labai daug įvairios, kokybiškos kultūros, aš to labai ilgėjausi. Čia vieną dieną gali eiti klausyti Mūzos Rubackytės, kitą – Petro Geniušo, grojančio eksperimentinę Nako muziką, dar kitą – nurautos elektronikos kokiam rūsy.
Britanijoje visi jau viską matę ir girdėję. Vilnius turi didelį potencialą.
Kokie artimiausi planai muzikoje?
Susirašiau su maža leidybine kompanija Taline ir pradėsiu įrašinėti EP. Turėsiu muzikos draugų Estijoje!
Netrukus turėtų išeiti ir įdomi bendra kolaboracija, įrašyta dar Bristolyje. Vilniuje turiu draugą sintezatorių entuziastą, būtų smagu sujungti instrumentus prie progos. Tyrinėju mažas erdves, kur galima būtų pradėti viešai grot.
Komentarai