[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION ]
Kaip jau įprasta pastaraisiais metais, prasidedant vasarai pristatome vieną nuotykingos muzikos festivalio “Braille Satellite” atlikėjų. Šiemetinio susibūrimo tema – “Per didinamąjį stiklą”. Panašiai kaip legendiniame “Satta Outside” festivaliyje, šiuose renginiuose auditorija nežino didžiosios daugumos atlikėjų, tačiau pasitiki festivalio kuratorių, “Brailės” atveju, “Octatanz” dueto Mato Labašausko ir Oscar Olias Castellanos skoniu. Vienas tokių nežinomųjų atvyksta iš kitos Atlanto pusės – rock, reggae, funk / soul, non-music, lo-fi, psychedelic ir kitus žanrus narstantis Miracle Johan iš Masačusetso, JAV. Pokalbis su John Kulsick – kiek žemiau.
Penktasis DIY (liet. pasidaryk pats) muzikos ir meno renginys pristatys subkultūrinės muzikos legendas, namų prodiuserius bei publikos pamiltas grupes. Išsidėstęs trijose scenose, renginys pristatys už meinstryminės scenos ribų plytintį, įkvepiantį muzikos pasaulį. Jį puoselėja per pastarąjį dešimtmetį susibūrusi muzikos mėgėjų ir DIY kultūros puoselėtojų bendruomenė. Festivalio vyksmą palaiko atlikėjai bei klausytojai iš viso pasaulio, kasmet atvykstantys į Lietuvą iš tolimiausių kampelių.
Kaip sako Oscar: “Tai – draugų susibūrimas, kuris išaugo į grynos muzikos laimės ir grožio egregorą. Kasmet atsiranda vis daugiau žmonių, padedančių tai įgyvendinti. Jei tikrai jauti tai savyje, prisijunk prie mūsų, nedvejok. Puikiai praleisite laiką ir sutiksite tokių pat kaip jūs žmonių. Keturios dienos nenutrūkstamos muzikos su labai puikiu įdomybių pasirinkimu, kuris jus tikrai nustebins. Jei grojote ankstesniuose festivaliuose, jūsų įėjimas nemokamas, nereikia to sakyti, nors jei norite bendradarbiauti, būk palaimintas.
Kur dabar esi ir koks ten oras?
Esu mažame miestelyje pavadinimu Pelham Masačusetse, apie 90 minučių kelio nuo Bostono, JAV Šiaurės rytuose. Oras pradėjo šilti, 60 laipsnių pagal Farenheitą. Iki tol lijo, todėl sugrįžta pavasarinė žaluma.
Beveik nieko apie tave nežinome – papasakok kada, kodėl ir kaip?
Pradėjau groti muziką būdamas 10-ies, kaip mano vyresnis brolis gimtadienio proga gavo būgnų komplektą ir pamokas. Jis mane išmokė to, ką pats sužinojo šiose pamokose. Vėliau jis baigė groti, o aš tęsiau ir pradėjau mokytis groti gitara, grojau grupėse ir panašiai.
Sujungdavau du boomboox’us ir į du takelius įrašinėdavau būgnus ir gitaras. Baigdamas vidurinę mokyklą pradėjau eksperimentuoti su 4 takeliais ir, tyrinėdamas įvairias technikas bei žanrus, tuo užsiėmiau keletą dešimtmečių. Dabar man 45-eri ir muzikine prasme esu labiau užsiėmęs nei bet kada.
Ar struktūrizuotais garsais vadinamais muzika domėjaisi dar prieš nukrisdamas į Žemę ar tai nutiko, kai jau nusileidai? Kas tau juose įdomiausia?
Daugiausia po to, kai nusileidau. Visur visatose yra garsų, tačiau žmogaus būdas kurti „muziką“ yra tikrai juokingas. Vis dėlto man pasirodė, jog taip bendrauti yra patikimiau nei žodžiais, todėl pradėjau tai tyrinėti. Iššūkis visada yra LAIKAS. LAIKO dimensija visada yra išbandymas Žemėje ir įvairiais būdais išmėgina skirtingus žmones. Ir tai net nėra tikra. Viskas taip sudėtinga.
4-takis magnetofonas yra pagrindinis tavo muzikos įrašinėjimo įrankis. Kas tau jame labiausiai patinka?
Man patinka 4-takis, nes tam tikru momentu kelio atgal nebėra. Priimi sprendimą ir turi labai ribotas galimybes „padarytitai teisingai“, kol garso kokybė nepradės nykti. Pastaruoju metu man patiko tyrinėti “Logic” ir įrašinėti kompiuteryje, bet tai yra begalinis procesas, nes visada gali ką nors pakoreguoti ar pakeisti. 4 takeliai privertė mane turėti tvirtą planą, taip pat pasitikėjimo nuklysti nuo jo ir palankumo priimti tai, kas galiausiai nuskambėjo juostoje. Kaip sakiau, tam tikru kasetės momentu kelio atgal nėra. Man patinka tas negrįžimo taškas. Pinigai ant statinės galvutės. Grynieji ant statinės.
Grojai tokiose grupėse kaip Martian 5, Bears, Gelatinous Muck ir the Spicy Condiments. Ar galėtum papasakoti daugiau apie šiuos bandymus su žmonėmis?
Žinoma. Marsian 5 buvo keturių žmonių roko grupė, pirmoji „brandi“ grupė, kurioje grojau po mokyklos. Bears buvo 4 draugai, kartu gyvenę sodyboje su rokenrolo rūsiu, kėlę siaubingą triukšmą ir kūrę dainas. Tiesą sakant, toje grupėje grojau bosine gitara ir būtent ši grupė gros su manimi “Braille Satellite”. Gelatinous Muck buvo koledžo ir animacinių filmų pasaulio rap/funk grupė, kurioje buvo 4 mcs ir gyvi instrumentai. Vadinome tai goof hop ir surengėme keletą tikrai smagių vakarėlių. The Spicy Condiments yra koverių grupė, kurioje groju pastaruosius 5 metus, nors su jais grojau būdamas 16-kos, o pati grupė gyvuoja nuo 1992 m.
Bendra kolektyvinė patirtis yra gražiausias prisiminimas, kurį dar turime ištirti. Tau labiau patinka gyvi pasirodymai ar studijiniai įrašai?
Gyvi. Tai net nebūtinai turi būti pasirodymas, bet man patinka, kai bent vienas žmogus ką nors išgirsta pirmą kartą. Muzikantų grupė yra dar geriau. Pridėkite klausytojų / stebėtojų grupę ir bus vakarėlis. Improvizacija yra puikus nuotykis, man tai – vienas įdomiausių ir labiausiai pasitenkinimą teikiančių patirčių.
Norėčiau padžeminti gyvai su bet kuo 1972-aisiais ir kad Lee Perry įrašytų albumą. Jei būtų galimybė pagroti su Grateful Dead 1969-aisiais arba 1973-74 metais, tai būtų svajonė.
Keliavai su dub, psych rock, folk ir kita muzika, kuo domiesi pastaruoju metu?
Visada suku ratus po skirtingus Grateful Dead metus/eras. Šiuo metu man patinka 1973 ir 1978 metai. Taip pat klausau North Americans “Long Cool World” ir The Lucky Shots “Count to Nothing”. Taip pat pastaraisiais metais grįžau prie Madison Cunningham, Junior Kimbraugh ir Daisuke Tanabe “Cat Steps”.
Neseniai Lietuvoje viešėjo Gary Payton (žinomas NBA žaidėjas). Esi sukūręs jam dainą, kaip ir kitiems iš “Boston Celtics” komandos. Iš viso įrašei 4 sezonų box-set’ą, kol jie tapo čempionais. Iš kur kilo tokia idėja? O jeigu jiems būtų prireikę 10 metų, kad taptų čempionais?
Cha cha cha. Puikus klausimas. 2004 m. įrašiau keistą instrumentalą ir bandžiau pritaikyti jam žodžius. Negalėjau nieko sugalvoti ir tai buvo ta naktis, kai Antoine Walker grįžo į „Celtics“ po to, kai buvo iškeistas, taigi sukūriau apie tai kvailą vokalą. Paskelbiau jį „Celticsblog“ forume ir žmonės į tai reagavo gerai, todėl nusprendžiau tęsti ir kiekvieną sezoną sukurti dainą kiekvienam „Celtics“ žaidėjui, kol jie laimės čempiono titulą. Mark Blount daina sulaukė daugiausiai dėmesio, ją net grojo Bostono sporto radijas ir pasidalino senas Bill Simmons ESPN puslapis. Laimei, jie išsikeitė Ray Allen bei Kevin Garnett ir po ketverių metų laimėjo … buvo labai sunku neatsilikti. Tiesą sakant, nemanau, kad būčiau tai daręs daug ilgiau! Be to, sukurti dainą apie Kevin Garnett būtų visai kitoks iššūkis nei apie, tarkim, Tony Allen ar Brian Scalbrine. KG ir visai komandai reikėjo šiek tiek sudėtingesnio priėjimo. Mano mėgstamiausi buvo Justin Reed, Al Jefferson ir Kendrick Perkins.
Lietuva gana pamišusi dėl krepšinio. Ar prieš atvykdamas čia groti atlikai kokių nors tyrimų ar jau viską žinojai?
Augdamas turėjau Lietuvos t olimpinius marškinėlius (Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė 1992-aisais stokojo lėšų keliauti į olimpiadą. Lietuviams į pagalbą atėjo legendinė roko grupė Grateful Dead. Amerikiečiai sukūrė ir paramos koncerte pristatė marškinėlius su skeletu, dedančiu į krepšį. Surinktos lėšos padėjo krepšininkams išvykti į olimpines žaidynes ir kovoti dėl medalių – Ore.lt past.), todėl visada žinojau apie tą komandą, bet nežinojau, kad Lietuva vis dar pamišusi dėl krepšinio. Turėtume puikiai sutarti!
Tavo muzikinė kelionė gana spalvinga, ko galima tikėtis šią vasarą “Braille Satellite” scenoje?
Ačiū. Turėsime keturių žmonių grupę (Bears sudėtis su būgnais, bosu, gitara ir vėjo sintezatoriumi). Planuojame groti albumą “No Time for Maniacs” ir paliekame daug erdvės, kad pamatytume, kas atsitiks, jei/kai pabėgsime nuo laiko. Tikiuosi tekstūrų ir griaustinių, gilių dub linijų ir keleto maniakiškų akimirkų.
Internete:
[ ENGLISH VERSION ]
Where are you now and what’s the weather? (Ore means On Air in Lithuanian)
I‘m in a small town called Pelham in Massachusetts, about 90 minutes west of Boston in the Northeast United States. The weather is starting to warm up now, 60 degrees fahrenheit. Its been rainy and the green is starting to come back for spring.
We know almost nothing about you – can you tell us when, why and how?
I started playing music when I was about 10 when my older brother got a drum set and lessons for his birthday. He taught me what he‘d learn at his lessons. Then he stopped playing and I kept playing and eventually took guitar lessons and played in bands and such. I used to set up two boom boxes and do kind of a two-track recording with drums and guitars. By the end of high school I was starting to experiment with the 4-track and that really kept me busy for a couple decades, exploring different techniques and genres. Now I‘m 45 and musically busier than ever.
Where you interested in structured sounds called music before crashing on Earth or it happened after you landed? What you find the most interesting about it?
Mostly after I landed. There are sounds across the universes but the human way to make “music“ is really funny. Still, I found it more reliable than words to communicate so I started exploring. The challenge is always TIME. The dimension of TIME is always challenging on Earth and challeging in different ways to different people. And it isn‘t even real. It all so very complicated.
4-track is your main tool for recording music. What do you like about it most?
I love the 4-track because, at some point, there‘s no going back. You make a decision and have very limited opportunities to “get it right“ before the sound quality starts disappearing. I have recently enjoyed exploring Logic and recording on the computer but it is kind of endless in that you can always tweak or change something. The 4-track forced me to have a strong plan and map as well as the confidence to stray from that plan and further still the grace to accept what the tape decided to sound like in the end. Like I said, at some point on cassette, there‘s no going back. I like that point of no return. Cash on a barrelhead.
You’d played in bands like Martian 5, Bears, Gelatinous Muck, and the Spicy Condiments. Can you, please, tell some more about these sound tests with humans?
Certainly. Martian 5 was a four-piece rock band and kind of the first “mature” band I ever played in after high school. Bears was 4 friends living in a farm house together with a rock and roll basement and we made some tremendous noises and songs. I actually played bass in that band and it will be this lineup playing with me at Braille Satellite. Gelatinous Muck was a college-cartoon-world rap/funk band with 4 mcs and a live band. We called it goof hop and we threw some really fun parties. The Spicy Condiments is a cover band I’ve been in for the past 5 years or so, though I played with them when I was 16 and the band itself has been around since 1992.
Collective shared moment is the fondest memory we’ve yet to explore. Do you prefer live performance or studio recordings?
Live. Doesn’t even need to be a performance, but I love when at least one individual hears something for the first time. A group of players is even better. Add a group of listeners/watchers and it’s a party. Improvising is a great adventure and, for me, is one of the most exciting and satisfying experiences.
I’d like to jam live with anyone in 1972 and have Lee Perry record the album. If there was a way to play with the Grateful Dead in 1969 or 1973-1974, that’d be a dream.
You’d traveled dub, psych rock, folk and other music, what are you into recently?
I’m always cycling through different years/eras of the Grateful Dead; I’m currently big into 1973 and 1978. I’ve also been listening to North Americans “Long Cool World” and The Lucky Shots’ “Count to Nothing” . I’ve also found myself coming back to Madison Cunningham, Junior Kimbraugh, and Daisuke Tanabe – Cat Steps over the past year.
Recently Gary Payton visited Lithuania recently. You have a song for him, as well as others from Boston Celtics, all in all 4-season box set was recorded untill they became champions. Where did idea came from? What if it took them 10 years to become champs?
Ha ha ha. Great question. In 2004, I had recorded a strange instrumental and was trying to figure out what the lyrics would be. I couldn’t think of anything and that night was the night Antoine Walker was coming BACK to the Celtics after being traded away so I did a dumb vocal about that. I linked to it on a Celticsblog forum and people responded well to it so I decided to keep going and do a song for each player on the Celtics each season until they won a championship. The Mark Blount song got the most attention, even being played on Boston sports radio and linked to on Bill Simmons’ old ESPN page. Luckily, they traded for Ray Allen and Kevin Garnett and won four years later…it was getting very hard to keep up. I honestly don’t think I would have made it much longer! Also, making a song about Kevin Garnett was a much different challenge than a song about, say, Tony Allen or Brian Scalbrine. I needed to give KG and that whole team a little more sophisticated treatment. My favorites were Justin Reed, Al Jefferson, and Kendrick Perkins.
Lithuania is quite crazy about basketball. Did you make any research before coming to play here or you know everything already?
I had the Lithuania tye-dye Olympic shirt growing up so I was always aware of that team but I was not aware that Lithuania is still basketball crazy. We should get along great!
Your musical trip is quite colourful, what can we expect at Braille Satellite this summer?
Thank you. We’ll have a four piece band (the Bears lineup with drums, bass, guitar, and windsynth). We’re planning some No Time for Maniacs and leaving plenty of room open to see what happens if/when we escape time. I expect textures and thunders, some deep dub lines and a handful of maniac moments.
Komentarai