Beveik prieš metus internete atsirado įsimenanti daina “100 valandų”, kurioje melancholiškas Emilijos Karosaitės vokalas maudosi ’90s primenančiose gitarų kaskadose. Šiandien šis kūrinys yra prisukęs jau daugiau nei 40 tūkstančių perklausų/peržiūrų – gera pradžia lietuviškos alternatyvinės muzikos naujokei, kurią galima pastebėti šokančią grupės jauti vaizdo “Mulkis”.
“Kūryba užsiimu jau nemažai metų, visada ieškau naujų būdų lavinti vaizduotę, kurti – esu baigusi LMTA šiuolaikinio šokio specialybę. Visgi, kaip dainų autorė bei muzikos kūrėja dar tik pradedu ieškoti savito braižo ir identiteto. Man artimi alternatyvaus roko, shoegaze stiliaus, bei elektronikos elementai, esu susidūrusi su šokio spektaklių garso takelių kūryba.” – tuomet sakė Emilija.
Pristatydama vėlesnę kūrybą ji pridūrė: “Niekada neturėjau noro apsiriboti vienu specifiniu skambesiu. Mane domina plati garsų įvairovė, tad ir mano kuriamos dainos klausytojams gali pasirodyti labai skirtingos”.
Šių metų pavasarį paskelbtame E.Karosaitės minialbume “Aprašykime dienas” pristato dar iki “100 valandų” sukurtas dainas, kurias jungia kasetiniu magnetofonu įrašytos kasdienybės nuotrupos. Skambesyje Galima atpažinti prodiuserio Snorre Bergerud braižą (kažkas ten girdi Radiohead, kažkas – Deftones, kažkas – net ir My Bloody Valentine), tačiau didžiausias dėmesys, žinoma, tenka Emilijos vokalui, kuriame, laimei, nesigirdi daugumai vokalisčių būdingų pretenzingų “patampymų”. Vietoje to, kad sutalpintų kuo daugiau skirtingų oktavų per sekundę, Emilija stengiasi neprarasti nuoširdžios emocijos ir nebijo paprastumo.
Kaip sako Emilija, ji nenori užsidaryti jokiuose rėmuose, tačiau, akivaizdu, minoras jai tinka ir išskiria iš kitų dainuojančių merginų Lietuvoje. Pasileidusi dar giliau į sutemas, ji galėtų apšildyti, tarkim, Chelsea Wolf (birželio 10 d. Vilniuje) ar pasirodyti a.a. “Devilstone”. Kita vertus, bus dar įdomiau, jei dainininkė nustebins visiškai netikėtu posūkiu savo kūryboje. Kad ir kaip ten bebūtų, tavo dėmesiui, pirmasis Emilijos interviu.
Kas tave labiausiai neramino vaikystėje ir kas neramina dabar?
Be jokių ledų pralaužymų, pirmas klausimas tiesiai į vaikystės nuoskaudas ir neramumus. Galima į šitą neatsakyti? :D
Galima. Jei norėtum pristatyti savo kūrybą, kokia Vilniaus vieta tam labiausiai tiktų?
Man patinka apleistų pastatų atmosfera, tad mąstant apie renginių vietas Vilniuje, manau, tiktų “Kablys”. Visuomet patiko eiti ten į koncertus. O jei šiaip pasvajojant, tai gal kokiame iš tiesų apleistame pastate bohemiškai pakoncertuoti sutikčiau. Mane traukia underground’as..
2019-aisiais „Low Air“ tave išrinko perspektyviausia mokine, gautą stipendiją žadėjai skirti pasiruošimui šokio studijoms vienoje Europos menų akademijų. Įstojai į Nacionalinę muzikos ir šokių konservatoriją Lijone ir …?
Pasirinkau likti Lietuvoje, studijuoti Lietuvos muzikos ir Teatro akademijoje, šiuolaikinio šokio specialybę. Į Lijoną buvau išvažiavusi metams, nes visgi smalsu buvo pamatyti, kaip vyksta studijos užsienyje, tad ten gyvenau ir studijavau menų konservatorijoje. Nors Prancūzijoje puikiai praleidau laiką, labai džiaugiuosi, kad susiklostė taip, jog likau Lietuvoje – lygindama studijas Prancūzijoje ir Lietuvoje, galiu drąsiai sakyti, kad muzikos ir teatro akademija man labiau tiko – LMTA studijose buvo koncentruojamasi ne tik į techniško scenos atlikėjo paruošimą (nors to irgi buvo daug), bet ir į individualaus, savito menininko ugdymą. Toks požiūris į šokį ir apskritai į kitas meno sritis, atvėrė labai daug kūrybinių galimybių statyti savo spektaklius, kurti ir galiausiai neapsiriboti vien judesiu, o nerti ir į muzikos sritį.
Baigei LMTA šiuolaikinio šokio specialybę, dalyvavai įvairiuose šokio renginiuose. Iš kur atradai savyje muziką? Ar ji dalinasi tavimi su šokiu, ar jau galutinai užvaldė?
Muzika man visuomet buvo labai svarbi kasdienybės dalis, ausinukai buvo geriausi draugai, o šokio srityje daugiausiai įkvėpimo choreografijai kėlė garsas. Tik niekad nedrįsau į muzikos pasaulį žengti pilnai, tad tyrinėjau garsą ir jo kūrybą per šokio spektaklių takelių kūrybą, muziką kaip šokio pasirodymo dalį. Tai po truputį mane atvedė link drąsos eksperimentuoti ir su dainų rašymu bei užsiimti tuo kaip nepriklausoma nuo judesio, atskira veikla nuo mano jau tokios pažįstamos šokio srities. Didelės paskatos ir palaikymo susilaukiau ir iš bendrakursių, ir iš dėstytojų kurdama garso takelius šokio pasirodymams akademijoje.
Jaučiu, abi šios sritys labai stipriai papildo viena kitą – ypač daug kūrybos įrankių ir profesinių žinių nešuosi iš šokio į muzikos kūrybą, o iš muzikos į šokį atsinešu paprastumo ir eksperimentavimo.
Many įvairios meno kryptys visuomet randa vietos: kai neturiu noro šokti – groju, kai neturiu noro groti – piešiu. Ir visos šios sritys persipina, suteikia viena kitai naujų perspektyvų ir naujų kūrybinių srovių. Man kūryba yra atviras ir nenuspėjamas požiūris į kasdienybę, o kokia forma ji pasireiškia – visiškai nesvarbu, leidžiu vykti tam, kas vyksta.
Savo pirmąjį (?) kūrinį “Skauda Juoktis” įrašei su vaikystės kaimynu Džiugu Širviu iš jauti – kaip nutiko, kad iškart atsidūrei studijoje su vienos garsiausių LT roko grupių vokalistu?
“Skauda Juoktis” nebuvo mano pirmasis kūrinys, tačiau pirmasis įrašytas studijoje ir išleistas viešai. Ir, žinoma, buvo pirma patirtis rašant dainą kartu su kitu atlikėju.
Džiugo dėka susipažinau su Snorre (Snorre Bergerud yra įrašų studijos “Ymir Audio” įkūrėjas – Ore past.) – Džiugas vieną mano soundcloud’o demo (“tikiuosi tau ramu”) persiuntė Snorre’i, prodiuseris pasiūlė susitikti studijoje ir įrašyti dainą.
Šis įvykis man suteikė drąsos daugiau dalintis savo kūryba, tad tiek su Snorre, tiek su Džiugu pasidalinau tuometinėmis dainų juodraštinėmis versijomis. Na, ir galiausiai, kai Džiugas planavo savo antrojo albumo įrašus, buvau pakviesta į šį eksperimentą – parašyti dainą per vieną dieną, o kitą – įrašyti ją gyvai studijoje. Kadangi dažnai ryžtuosi daryti dalykus, kurie mane gąsdina, o dar ir pažinojau komandą, kūrusia šį projektą, sutikau su pasiūlymu ir taip atsiduriau studijoje, kurioje pirmą kartą su kitu atlikėju parašiau dainą, pirmą kartą grojau ir dainavau kartu su grupe, pirmą kartą įrašiau dainą gyvai studijoje… Žodžiu, su daug naujų dalykų susipažinau tą dieną..
Turbūt reikėtų Džiugo paklausti, kodėl jis išsirinko tokią visiškai “žalią” muzikantę pasikviesti dirbti kartu.
2021-ųjų pradžioje debiutavai scenoje kaip dainininkė. Tuomet rašei: “Kol kas net nežinau, ar patiko.” Už lango – 2024-ųjų pavasaris, prieš mėnesį išleidai savo debiutinį minialbumą “Aprašykime dienas”. Kaip tau visa tai patinka?
Dainų rašymu, jų kūryba, įrašu gaminimu ir visu šiuo procesu niekada neabejojau – man jis be galo patinka. Man, kaip introvertei, nuostabus laiko praleidimas yra būti vienai kambary ir kurti – tokiais momentais ilsiuosi ir augu. Ir bendrai, visi muzikos kūrimo procesai man labai patinka – nuo žodžių rašymo ir melodijų paieškų iki garso suvedimo ir galutinių takelių perklausymo. Visas tas proceso grožis užgožia rezultatą, tad šio minialbumo išleidimo rezultato gal net tiek daug ir nesureikšminu, tiesiog džiaugiuosi, kad įvyko. Patinka!
Tačiau lipimu ant scenos – būna, abejoju dar ir dabar. Nors scena man visai ne naujas dalykas, turiu patirties būti ten ir pasirodyti – bet su šokiu. Lipti dainuoti – kiek kitokia patirtis. Jaučiuosi tame dar visai naujokė ir tas gal labiausiai gąsdina, ta baimė kartais neleidžia iki galo pasimėgauti patirtimi. Na ir apskritai – buvimas ant scenos reikalauja daug energijos – daug jos atiduoti, daug jos gauti – tai procesas, kuris ne visuomet būna atpalaiduojantis ir malonus. Bet, matyt, vis tiek kažkas mane ten traukia, kadangi vis ten atsiduriu, o ir tuo pačiu, neturiu tiek tos sceninės patirties, kad sakyčiau “ne, tai ne man”, tad ant scenos tikrai dar būsiu ir aiškinsiuos, kaip visgi yra – patinka man ar nepatinka?
Pernai pasirodė tavo singlas “100 valandų”, kurio neįmanoma atsiklausyt. Tą patvirtina ir perklausos/peržiūros internete. Kodėl jis nepateko į “dienų aprašymą”?
Buvo svarstomas variantas pridėti akustinę “100 valandų” versiją prie mini albumo, tačiau ir ta idėja išgaravo, ši versija liko tik “Youtube” platformoje.
Aš turiu parašiusi nemažai dainų. Jau tuo metu, kai kilo idėja įrašyti EP, jų turėjau užtektinai kokiems dviems albumams, tad buvo didelis pasirinkimas, kokias būtent dainas norime išleisti šiame minialbume. “100 valandų” puikiai veikia kaip singlas, norėjosi, kad albumas būtų kažkas atskiro nuo debiuto, kažkas, kas plačiau atskleistų mano dainų rašymo įvairiapusiškumą.
Gal ir tai, kad dauguma EP esamų dainų buvo parašytos žymiai seniau nei mano pirmasis išleistas singlas (EP dainas parašiau 2021-2022 m., o “100 valandų” sukūriau ir išleidau 2023 m.). Tad su šiuo EP norėjosi susikoncentruoti į pačią pačią mano kūrybos pradžią, pareflektuoti tą laikotarpį, jį dokumentuoti garse ir “aprašyti dienas”, kurios jau praėjo.
EP “Aprašykime dienas” yra 4 “normalūs” kūriniai ir 5 “eskizai”. Kodėl pasirinkai būtent tokią albumo formą?
Man labai patinka ilgos trukmės ir lėto vystymosi muzikiniai kūriniai ir jų tęstinumas – kai vienos dainos pereina į kitas, sujungimai, įdomūs perėjimai, tad visuomet svajojau savo albumuose irgi naudoti tokį principą. Toks albumų nenutrūkstamumas man pačiai suteikia visai kitokią patirtį, nei klausant dainų, kurios turi aiškią pradžia ir pabaigą. Kai klausau vientiso albumo, tai tampa tarsi knygos skaitymo patirtimi, kai negali atitraukti akių nuo puslapių, nes vis kažkas užkabina ir nepaleidžia. Tad ir klausytojams norėjosi suteikti galimybę pilnai pasinerti į mano rašomą garsinį dienoraštį, be trukdžių patirti dalelę pasaulio, kaip aš jį matau, girdžiu, aprašau. Iš tiesų, pati nesitikėjau, kad jau pirmame savo EP sugebėsiu išpildyti šią idėją, tačiau ji labai tiko šio albumo nuotaikai.
Aišku, nesinorėjo, kad ilgi perėjimai atitrauktų dėmesį nuo dainų, tad natūraliai kilo idėja tiems perėjimams suteikti atskirą erdvę paverčiant juos individualių takelių muzikiniais intarpais – tokiu atveju klausytojui suteikiamas pasirinkimas, išgirsti vieną, dvi atskiras dainas ar klausyti visą 30-ies minučių tęstinį kūrinį.
Beveik nuo pat pradžių formuoti savo skambesį patikėjai Snorre Bergerud. Kaip manai, ką Snorre suteikė tavo kūrybai?
Visų pirma, Snorre suteikė man daug drąsos ir palaikymo, kas paskatino mane dalintis savo kūryba su kitais ir tai buvo labai man svarbus žingsnis. Nuo pat pradžių, kai susipažinome, supratau, kad iš kūrybinės pusės su Snorre turime daug bendro: mėgstame panašius garsus, muziką, grupes ir atlikėjus – tai labai padėjo susikalbėti, kokio skambesio ieškome mano dainose. Manau, Snorre man padėjo išpildyti iki galo manų dainų potencialą – kartais sunku pačiai sukurtą dainą vertinti, įvertinti jos kokybę, įdomumą ir aišku, gebėti išgirsti, kokia ji galėtų būti galutiniame rezultate. Snorre, girdėdamas mano kūrybą iš šalies, davė įžvalgų, atkreipė dėmesį į tas dainos dalis, kurios vertos paryškinimo, papildė jas aranžuotėmis ir, be abejo, nepriekaištingai ir techniškai išpildė dainų suvedimą. Trumpiau tariant, iš kūrybinės pusės, Snorre suteikė man galimybę išgirsti savo dainas taip, kaip jas girdžiu savoje galvoje ar net dar geriau.
Kitos dvi svarbios asmenybės tavo kūrybiniame kelyje – vaizdo menininkė Justė Urbonavičiūtė ir vizažistė Dorotėja Sirvydytė. Jos abi pažįstamos dar nuo pankiškų Crucial Features laikų, o kaip susipažinote jūs ir kuo Justė su Dorotėja papildo Emilijos pasaulį?
Tiek su Juste, tiek su Dorotėja susipažinau per Snorre, kadangi jie ne vieną kartą dirbo kartu vaizdo klipų filmavimuose.
Manau, didelė dalis, kodėl mes taip puikiai kartu susidirbame, yra drąsa eksperimentuoti ir pasilikti laiko spontaniškiems sprendimams. Labai daug gražių dalykų klipuose gimė visai neplanuotai, tiesiog pasiduodant kilusioms idėjoms jau filmavimo erdvėje. O toks darbo pobūdis tiesiog neveikia be techninių įgūdžių ir didelio profesionalumo, tad tikrai galima sakyti, kad mano pasaulį visa ši komanda papildo ne tik įkvėpimu ir idėjomis, bet ir užtikrintumu, kad yra žmonių dirbančių labai profesionaliai ir atsakingai, kuriais gali pasitikėti ir patikėti jiems savo kūrybines idėjas.
Dorotėja ir Justė, abi šios merginos yra be galo talentingos ir kūrybingos, tad su jomis dirbti yra labai paprasta – man jos yra labai didelis įkvėpimas, tiek kaip asmenybės, tiek kaip kūrėjos. Klipų filmavimai su šia komanda visad būna labai ramūs, nes žinau, kad kiekvienas komandos narys yra profesionalus savos srities atstovas ir kiekvienas padarys savo dalį geriausiai kaip įmanoma, tad aš labai vertinu šį užtikrintumo ir lengvumo jausmą, kurį jaučiu dirbdama kartu.
Vienas tavo kūrybos komentarų internete sako: “Šiek tiek Radiohead “Pablo Honey” albumo vibes po 30 metų, šiek tiek My Bloody Valentine vibes po 30 metų”. Kitas sako, jog “primena Deftones su moterišku vokalu”. Minėjai, jog tau pačiai artimi alternatyvaus roko, shoegaze bei elektronikos elementai. Tuo pačiu, nenori užsidaryti vieno ar kito žanro rėmuose. Vis dėlto, ką norėtum išlaikyti ir nepamesti savo kūryboje?
Visgi, tai ką norėčiau išlaikyti ir yra kažkiek susiję su tuo nenoru užsidaryti viename žanre. Norėčiau savo kūryboje išlaikyti nuolatinę kaitą, paiešką naujiems garsams, melodijoms ir skambesiui.
Manau, natūraliai atsiranda tam tikros tendencijos, braižas, įpročiai, kurie kartojasi mano kūryboje, kurių kartais gal net aš pati nepastebiu, tad tam tikra garso specifika visuomet išliks mano kuriamose dainose. Ir būtent dėl to man norisi tam nepasiduot, neužsisedėti ir pasipriešint, ieškot tai, kas nauja ir dar neišbandyta.
Lietuvos popmuzikoje minorinių dainininkių tradicija gana skurdi. Tu liūdėt, atrodo, nebijai ir prašai vakaro (Emilijos soundcloude yra atmosferinė dreampop’inė “Vakaro prašymo” versija). Kuo tave domina tamsesnė gyvenimo ir emocijų pusė? Paradiniais soc.medijų laikais, kur vyksta pompastiški kūdinio lyties pristatymo renginiai, tai neatrodo populiariausia kryptis…
Iš tiesų, atrodo, kad sąmoningai nesistengiu kurti tamsių, liūdnų kūrinių, bet kiek kuriu, vis taip gaunasi. Matyt, tai kyla iš to, kad kūryba man yra procesas, kuriame leidžiu sau paleisti emocijas ir iš to leidimo sau būti jautriai ir atvirai kyla idėjos. Bet ir šiaip, melancholija visuomet buvo man labai artima, ji tokia svajinga. Ir liūdesy aš jaučiuosi sava, man jis toks pažįstamas, artimas ir netgi mielas. Jame atrandu ramybę, man jame pavyksta atrasti lėtumo, sustojimo, refleksijos.
Kokie vaizdai ir garsai pastaruoju metu labiausiai įstrigo?
Garsas – paukščių čiulbėjimas, ryškus pavasario ženklas. Pastaraisiais mėnesiais nemažai keliavau ir pastebėjau, kaip skirtingai skirtingose vietovėse čiulba paukščiai. Kaip žmonės čiulba skirtingomis kalbomis.
Vakar mačiau pro langą, kaip žydrame danguje plaukia vienas debesis. Plaukė ir praplaukė, toks vienas, ir vėl žydra. Man šitame apsiniaukusiame ir lietingame laikotarpy kiekvienas žydras dangaus lopinėlis ir saulės blyksnis įstringa atminty.
Kada labiausiai jautiesi ore?
Gryname ore, toli nuo miesto! Kai supuosi hamake. Kartais, kai šoku, bet ne visada. Arba kai guliu ant žolės prie vandens saulėje ir absoliučiai nieko nereikia daryti. Ir dar, kai gražiai sninga, bet šito jau kol kas užteks iki kitų metų.
Kiek mums dar liko?
Nežinau:-)
Internete:
Komentarai