Nuo glasnost laikų šiltėjantis klimatas užkaito galutinai griuvus planinės ekonominos golemui ir žvaliai atliuoksėjus laukinio kapitalizmo “donaldui”. 1992-aisiais Vilniuje buvo atidarytas pirmasis muzikos klubas “Langas”, o po kelių metų panašūs klubai pasklido po visą Lietuvą. Entuziazmo ir tuščių patalpų buvo daug, galimybės – beribės. Įdomu, jog kai kur periferijose užsikūrė alternatyvos židiniai, į kuriuos savaitgaliais važiuodavo melomanai iš sostinės ir kitų didmiesčių.
1994-ųjų sausį Marijampolės dramos teatro patalpose atidarytas roko klubas “Parnasas”. To meto laikraštis rašė: “Marijampoliečių – ir jaunų, ir pagyvenusių – dėmesį tikriausiai jau seniai atkreipė ilgaplaukiai, odinėmis striukėmis vilkintys “metalistai”. Vieniems jie galbūt kelia pasigėrėjimą, kitiems – siaubą. Dar kiti į “metalistus” paprasčiausiai nekreipia dėmesio. “Parnaso” kavinėmis darbuotojams ilgaplaukiai sunkiojo roko ir alaus mėgėjai – įprasti svečiai.” Beje, vienas tokių svečių, toliau straipsnyje minimos grupės “Stresas” (arba – Stress) būgnininkas Saulius Prūsaitis. Kažkur girdėtas, ar ne? Grupės iš Vilniaus ar Kauno mėgdavo groti “Parnase”, nes čia publika būdavo “neišpindėjusi”.
Vienu ryškiausių klubo gyvavimo momentų ir liepsninga jo pabaiga tapo festivalis “Naktis Parnase” 1995-ųjų Joninių naktį, kur teko apsilankyti ir šių eilučių autoriui. Festivalyje dalyvavo: Kančia (Panevėžys), Turboreanimacija (Vilnius), Sumerland (Vilnius), Empti (Vilnius), Modus (Marijampolė), Wallow (Vilnius, Marijampolė, Kazlų Rūda), Flaxon (Kaunas), Kubizdalis (Marijampolė), Nebula (Šilutė). Buvo numatyta pakviesti Headache iš Anglijos, bet kaip rašoma klubo leistame zine: “Organizatoriai neatsako už muzikantų stovį jiems grojant. Taip pat mes negalime 100% garantuoti, ar atvyks visos išvardintos grupės.” Per miglą atsimenu vos keleto koncertų fragmentų, iki paryčių vienas Turboreanimacijos narių žarstėsi tuo metu labai populiaraus “Radioshow” įrašo citatomis: “Eik tu nx, šeimininkas…” ir panašiai. Taip pat esu dėkingas Dariui iš Empti, savo žiguliuku parvežusiam iš Majemio.
Apie “Parnasą” priminė Gintas Kraptavičius, pasigedęs šio Marijampolės fenomeno mūsų tekste apie lietuviško pankroko punktyrus. Savo laiku Gintas buvo įkūręs industrial muzikos projektą Modus, o šiandien jis geriau žinomas kaip garso menininkas Gintas K, šiemet išleidęs knygą „Žaidimai, arba Lietuvos eksperimentinės muzikos fragmentai“.
Iš pradžių dulkes nuo archyvų ketinome nupūsti su vienu “Parnaso” įkūrėjų Svajūnu Mikšta, tačiau, galų gale, mūsų gidu po praeitį tapo buvęs “Parnaso” prezidentas ir legendinio festivalio “Naktis Parnase” organizatorius Darius Klišys. Kartu su Gintu dalyvavęs triukšmingoje Modus veikloje, šiandien Darius užsiima klasikinės, šiuolaikinės akademinės, baroko, renesanso muzikos, interaktyviosios kompozicijos, muzikos programavimo, elektroakustinės muzikos atlikimu, kompozicija, garso įrašų leidyba bei edukacija. Nuo 2023 m. D.Klišys yra Įrašų akademijos (Recording Academy / GRAMMY) balsuojantis narys.
Na, bet atsukime laiką beveik 30 metų atgal, kai Marijampolėje nelabai kas ir žinojo, kas tas “gramis”. Užtat gerai žinojo, kas yra grunge ir plėvesuojantys languoti medkirčio marškiniai.
Koks garso takelis labiausiai tiktų, kalbantis apie „Parnasą“?
Asmeniškai man, grupės Kubizdalis „Rudė“ – tuo metu buvo pats efektingiausias, komiškiausias, absoliučiai necenzūruotas gabalas. Jų albumas „Adzyn“, formatas MC (1995 metų pavasaris), grupės vadovas Darius Tolkovas „Tolkė“. Būtent to albumo garso takeliai buvo įrašyti mano pirmoje garso įrašų „studijoje“, Marijampolės daugiabutyje. “Tolkė” dainavo įlindęs į rūbų spintą, tokia buvo tuometinė „vocal booth“, būgnininkas grojo “Yamaha” skaitmeniniais būgnais, kuriuos buvau parsivežęs iš JAV. Albumo įrašui naudojau “Mackie 1202” garso pultą, garso takelius rašiau į kasetinį magnetofoną “Kenwood”.
Įrašai vyko visą dieną, triukšmas kaimynus tiesiog varė iš proto, jie pradėjo skambinti į duris, grasinti policija, etc. Kai buvo išleista kasetė, Darius kasetės viršelyje įrašė „Nedėkojame: Dariaus kaimynkai….“
Taip pat norėčiau paminėti dar vieną nepublikuotą EP albumą, kuris buvo įrašytas 1995 metų rudenį, jau praėjus „Naktis Parnase“ festivaliui, kitose įrašų studijos patalpose, buvusioje Marijampolės „keramzito“ gamykloje. Tuos kūrinius įrašėme kartu su Roku Matula (gitara), Laimonu Janču (gitara), Natalija Vasnevskaja (vokalas, buvusi „Sumerland“ dainininkė), bosisto nei vardo, nei pavardės nepamenu. Pats įrašiau būgnų partiją ir atlikau visus garso režisūros darbus.
Kodėl būtent šie įrašai? Manau, kad tai muzika, kuri jau atspindi tą labiau subrendusį „postparnasinį“ muzikantų, dalyvavusių “Parnaso” klubo veikloje ir grojusių jo koncertuose, periodą, refleksijas, labiau suformuotą muzikos stilių bei gerokai aukštesnio lygio atlikimą. Muzika buvo įrašyta per vieną vakarą, „vienu smūgiu“. Stebuklingai radau šio įrašo kasetę savo užmirštose archyvų dėžėse.
Kaip ir kodėl atsidūrei JAV ir ką ten veikei?
Į JAV išvykau 1990 metais, tuo metu dar buvo Sovietų Sąjunga. Būdamas 21-erių, nebaigęs II kurso, mečiau tuometinę Vilniaus konservatoriją (dabar LMTA, į kurią, beje, grįžau po 10 metų). Tuo metu galvojau, kad niekada negrįšiu atgal į „sovietinį zoologijos sodą“. Norėjau groti roką, būti laisvas ir kvėpuoti Niujorko oru! Žinoma, turėjau tikslą – įsigyti profesionalią studijinę aparatūrą, kad galėčiau muzikuoti. Tačiau Niujorkas nepasirodė toks įspūdingas ir nuostabus, neatitiko mano įspūdžio iš nuotraukų, kurias tekdavo matyti žurnaluose. Išlipęs Kenedžio oro uoste ir įsėdęs į „Yellow Cab NYC“, pamačiau visai kitą Ameriką: grafitti apmozotas sienas, nejaukius tunelius ir visa kita. Kultūrinis šokas ir jausena kaip Agnostic Front dainoje „Old New York“.
Taigi, viską reikėjo pradėti „nuo dugno“, išbandžiau daugybę profesijų: nuo stogų dengėjo ir sienų griovėjo iki maisto gaminimo restorane. Nors ir reikėjo sunkiai dirbti muzikos neapleidau, pavyko ir pastudijuoti, įgijau garso režisūros diplomą (garso režisieriaus specialybę), studijinę aparatūrą, kuri, beje, ir iki šiol užima garbingą vietą mano dabartinėje įrašų studijoje.
Lietuvai tapus nepriklausomai iš JAV grįžau 1994 metais. Taip jau susiklostė, kad praėjus 15 metų vėl atsidūriau Niujorke ir lietuviška birbyne grojau “Carnegie Hall” salėje “YouTube” simfoninio orkestro sudėtyje, bet tai jau kita istorija.
Kaip kilo mintis kurti alternatyvios muzikos klubą? Ar turėjote kokių nors pavyzdžių, kuriais norėjosi sekti?
Į šį klausimą galėtų atsakyti buvę jo nariai – įkūrėjai: Laimonas Jančas, Svajūnas Mikšta, Rokas Matula (amžiną atilsį jam) ir kiti. Kiek man yra žinoma, viskas prasidėjo 1994 metų sausio mėnesį. Pirmajame koncerte grojo dvi grupės: „Blyškūs veidai“ ir „Stress“ (Laimonas Jančas „Jadzė“, Saulius Prūsaitis „Plikis“, Svajūnas Mikšta „Svaika“, Rokas Matula, Marijus Sagūlinas „Saga“). Po to pasipylė serija įvairių koncertų, kartais koncertai vyko net kas kelios savaitės. Intensyvi klubo koncertinė veikla tęsėsi per visus 1994 metus. Koncertus įgarsindavo toks Vytautas Akelaitis „Robinzonas“, jis visą aparatūra atsiveždavo su dideliu rankiniu karučiu, klubo nariai jam kartais padėdavo tą aparatūrą iškrauti.
Nors klubo užuomazgų galima rasti dar Kapsuke, jos materializavosi jau Marijampolėje. Kaip atrodė miestas ir jo gyventojai tau grįžus?
Grįžęs 1994 metų balandį išvydau gan niūrų miesto veidą, nors aplinkiniai kalbėjo, kaip viskas keičiasi ir progresuoja, man tai atrodė kaip juoda skylė: tie patys daugiabučių lietaus permerkti niūrūs blokai, tie patys „getai“ etc.
Su „Parnaso“ klubo nariais Laimonu Janču, Roku Matula ir kitais susipažinau šiek tiek vėliau, praėjus keliems mėnesiams po grįžimo. Vieno alaus vakarėlio metu, Rokas pasiūlė išrinkti mane klubo prezidentu, visa chebra tam pritarė. Tada Rokas man perdavė „Parnaso“ nuostatus ir visą jo surinktą medžiagą apie klubą: fanzinus, koncertus, laikraščius su straipsniais. Tada ir kilo ta beprotiška mintis suorganizuoti alternatyviojo roko festivalį, kurį pavadinome „Naktis Parnase“. Renginys įvyko 1995 m. birželio 24 d. Joninių naktį.
Tuo metu visų klubo narių nepažinojau, artimiau bendravau su Donatu Juodišiumi, taip pat buvo užsimezgę dalykiniai santykiai su Roku Matula, kuris, manau, buvo vienas pagrindinių „Parnaso“ „variklių“, Dariumi Tolkovu, Laimonu Janču, pažinojau Marijų Sagūliną, Svajūną Mikštą ir dar keletą kitų narių.
Nors buvau gerokai vyresnis, jaučiau, kad jie mane priima, gal net savotiškai ir gerbia, gal jiems atrodė, kad galiu kažkaip „ištraukti“ tuo metu blėstančią klubo veiklą? Tad užsukti „festivalio ratus“ nebuvo sudėtinga, visi iškart pritarė šiai idėjai, ypač daug padėjo Darius Tolkovas, turėjęs vadybinių sugebėjimų. Kadangi šie vaikinai gerai orientavosi tuometiniame Lietuvos alternatyvinio roko lauke, pažinojo muzikantus ir turėjo jų kontaktus (tada juk visa komunikacija vyko laidiniu telefonu), festivalio programa buvo sudėliota labai greitai.
Kodėl publiką nuo scenos nusprendėte atskirti kalėjimo grotomis? Kaip teatro repeticijų salė virto jaunimo klubu?
Viskas įvyko natūraliai. Kadangi „Parnaso“ salė priklausė Marijampolės dramos teatrui, ten vykdavo įvairūs kameriniai spektakliai, dar keliais metais anksčiau tenai buvo įsikūrusi ir „Jaunimo teatro studija“, kurioje dirbo būsimieji „Keistuolių teatro“ Vilniuje įkūrėjai ir kiti šiuo metu gerai žinomi Lietuvos aktoriai. Grotos buvo pastatytos spektakliui „Sokratas“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Stanislovas Večerskis ir Kęstutis Povilaitis. Po spektaklio visos dekoracijos, juodai išterliotos sienos taip ir liko, niekas jų nenuėmė, kai prasidėjo „Parnaso“ koncertai, šios dekoracijos puikiai „įsipiešė“ į koncertinę erdvę.
Vienu metu klubas leido savo fanziną. Kas tuo užsiėmė ir apie ką jame buvo rašoma?
Daug fanzinų yra sudėta “Parnaso” FB grupėje. Būtent jie yra informacine prasme įdomūs, sakyčiau unikalūs, to keisto, absoliučiai nevaržomo, itin chaotiško laikotarpio ir parnasinės veiklos liudytojai.
Papasakok plačiau apie festivalio “Naktis Parnase” užkulisius…
Muzikantai jokio atlygio nei už koncertą, nei už keliones neprašė, iš esmės sutiko groti nemokamai, mūsų biudžetas buvo „nulinis“. Salę koncertui (prieš tai buvęs baras „Parnasas“), kuri tuo metu priklausė Marijampolės dramos teatrui, gavome nemokamai. Tuometinis teatro direktorius Stanislovas Večerskis, davęs raktus nuo patalpų, po „nakties“ mane tiesiog prakeikė, nes triukšmas sklido iki 5 ryto, o “Parnaso” kiemelis buvo pilnas šiukšlių ir butelių. Pavyko rasti ir rėmėjų, mus paremti sutiko Darius Kemeraitis, firmos „Vidara“ direktorius, taip atsirado laikinas alaus baras „Parnaso“ patalpose.
Koncerto įgarsinimo ir aparatūros nuomos situacija buvo tiesiog tragiška, tie kas turėjo „priekį“ arba nenorėjo, arba negalėjo jo paskolinti ar išnuomoti. Aš asmeniškai turėjau tik 8 kanalų “Mackie” garso pultą ir kelis mikrofonus. Buvo nežmoniškai daug įtampos, nes grupės atvyko, o įgarsinimo nėra. Galiausiai iki koncerto likus vos kelioms valandoms, tuometinės leidybinės firmos „Metronomas“ direktorius Gintaras Kičas atvežė dvi galingas kolonėles ir stiprintuvus įgarsinimui. Kaip dabar pamenu, būgnus garsinome vos su 3 mikrofonais!
Kalbant apie vaizdinę scenos instaliaciją, scenos centre (už būgnininko) pakabinome didžiulį Romo Zubrio paveikslą, o aukštai virš scenos atsirado plakatas su skrendančiu paukščiu, kurio pilve matėsi keturkojo gyvūno kūnas. Šis tapybos darbas buvo sukurtas kaip festivalio „Naktis Parnase“ simbolis, kurio idėjos autorius buvo Donatas Juodišius, jis kartu su Vytauru Banaičiu (Benu) jį ir nutapė. Gaila paveikslo nebeliko, iki šiol turiu išsaugojęs Donato darytus eskizus. Tai buvo paskutinis – finalinis „Parnaso“ klubo organizuotas renginys, kiek vėliau, toje pačioje salėje suorganizavau dainininkės iš Argentinos Janny Castaneda autorinį koncertą, kuriame grojome kartu su Laimonu Janču ir Donatu Juodišiumi, bet tai jau nebuvo po „Parnaso“ vėliava.
Festivalyje „Naktis Parnase“ dalyvavo: KANČIA (Panevėžys), TURBO REANIMACIJA (Vilnius), merginų grupė SUMMERLAND (Vilnius), EMPTY (Vilnius), MODUS (Marijampolė – buvau vienas iš šios grupės dalyvių ir įkūrėjų), WALLOW (Vilnius, Marijampolė, Kazlų Rūda), FLAXON (Kaunas), KUBIZDALIS (Marijampolė), NEBULA (Šilutė). Taip pat buvome numatę pakviesti grupę iš Anglijos HEADACHE, tik nepamenu, kažkas sutrukdė jų atvykimui.
Festivalio metu dalyviams įteikėme specialiai pagamintus medalius su klubo ženklu, buvo dalinamas laikraštukas – fanzinas, o firma „Redžius“ dvi grupės GARROTE kasetes įsteigė kaip prizus žmonėms kurie atsakė į vienokius, ar kitokius klausimus.
Alternatyvinės muzikos šventė „Naktis Parnase“ finišavo 5 valandą ryto. Visa tai man išliko kaip tam tikras gražus prisiminimas, tam tikras profesinės patirties, etapas, ar norėčiau į jį grįžti? Ko gero, ne.
Ar šiandien tavo veikla kuo nors susijusi su muzika? Kodėl nenorėtum grįžti į tuos laikus?
Taip, žinoma, šiuo metu (kaip ir pastaruosius 30 metų) aktyviai dirbu muzikos atlikimo, kompozicijos, garso įrašų leidybos ir edukacijos srityse. Nors alternatyvinei muzikai iki šiol nesu abejingas, tačiau jos vietą mano veikloje užėmė klasikinė, šiuolaikinė akademinė, baroko, renesanso muzika, interaktyvioji kompozicija, muzikos programavimas, elektroakustinė muzika. Šiandien laukia daugybė suplanuotų naujų leidybinių ir koncertinių projektų, esu įrašęs ir išleidęs arti 30 albumų (klasikinė, elektroakustinė, eksperimentinė muzika) leidybinis ženklas „6-2 studio“. Taip pat koncertuoju kaip birbynės atlikėjas, kartais su ansambliu „Reversio“, organizuoju muzikinius projektus, esu tarptautinio festivalio „Medynės“ organizatorius, praeitais metais tapau GRAMMY (Niujorko skyrius) balsuojančiu nariu etc.
Kalbant apie „grįžimą į senus laikus“, manau, kiekvienas gyvenimo, kūrybos etapas turi savo pradžią ir pabaigą. Vienas etapas trunka ilgiau, kitas trumpiau, tai procesai, kuriuos mes vadiname „savo patirtimi“. Vis dėlto, norėdami išvengti „voverės ratelio“, negalime būti įsikibę į jį, ar mėginti grįžti į šią praeitį. Tarkime, kad ir atvejis su grupe „Modus“, kurią sukūrėme būdami paaugliai kartu su Gintu Kraptavičiumi dar devintame dešimtmetyje. Man grįžus iš JAV, visi bendri mėginimai atgaivinti „Modus“ duetą nuėjo perniek, greitai supratau, kad negaliu likti tame pačiame „mokykliniame“ lygmenyje. Tad su Gintu teko atsisveikinti, nors ir leidau jam kurį laiką naudotis savo studija ir įranga. Trumpiau tariant, „Modus“ idėja man tapo neįdomi, man žymiai įdomiau, kokie nauji alternatyvinės muzikos kūrėjai ar grupės pasirodo, kokios dabartinės idėjos sklando ir pan. Kažkaip įstrigo atmintyje kompozitoriaus Tan Dun pasakyti žodžiai „You must reinvent yourself“, taigi niekas nestovi vietoje.
Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, kuo svarbus „Parnasas“ buvo miesto/šalies alternatyvinei scenai?
Manau, tai buvo viena svarbiausių, nors ir trumpai gyvavusi, besivystančios alternatyviosios / undergroundo postsovietinės kultūros Lietuvoje „salelių“. Klubas buvo žinomas visoje šalyje tarp kitokio jaunimo, kuris nemėgo, o gal ir nekentė popso ir garbino Nirvana ar Sepulturą, NIN ar Die Krupps ir pan. Tai buvo jaunimas kuris, skirtingai nuo septintojo dešimtmečio gimimo kartos, ilgesnį laiką gyvenusios sovietiniame „zooparke“, pajuto tiesioginį santykį / ryšį su Vakarų muzikos kultūra ir tai, kas ją supo (įvaizdis, laisvės pojūtis ir pan.). Manau, juos tai nepaprastai stipriai veikė „iš vidaus“, savotiškas pojūtis, kad gali padaryti kažką panašaus „kaip Nirvana“; kita vertus, tam tikras „kultūrinio imuniteto“ nebuvimas, didžiulė vakarietiškos kultūros patirties stoka, kuri tuo metu, ne paslaptis, buvo kompensuojama dideliais alkoholio kiekiais. Ne vienas labai įdomių ir talentingų jaunų žmonių, buvusių šiam sambūryje, pernelyg greitai paliko šį pasaulį. Nors faktai ir reiškiniai apie kuriuos kalbame, yra svarbūs ir įdomūs, tačiau iš esmės, manau, paskutinį XX a. dešimtmetį Lietuvoje ir šalies alternatyviąją roko kultūrą perprasti reikėtų ne tik faktų, bet ir gilesnio antropologinio tyrimo.
Visiškai sutinku. Kaip manai, kodėl iki šiol „Majemyje“ nėra nieko panašaus?
Norėčiau pasakyti bendrai, ne tik apie „Majemį“ (beje šis pavadinimas – jau taip pat praeities reliktas). Manau, kad pogrindžio kultūra tiesiog išnyko: tada jaunimas buvo sulindęs į rūsius, o dabar sulindęs į kompiuterius. Žinoma, yra išimčių. Dirbu su jaunais žmonėmis, mokau juos muzikos programavimo, atlikimo ir kūrybos. Jie puikūs vaikai, jaunuoliai, kūrybingi ir išmanūs, tačiau jų akyse pasigendu tos beprotiškos aistros, noro kažką „išlupti“ iš gelmės, pasakyti garsiai – išrėkti, kovoti, „daužyti galva“ į sienas tol, kol tos sienos pradės eižėti. Šiais laikais yra begalė atsiveriančių galimybių, nebėra prieš ką maištauti. Kita vertus, kiekvienai kartai – kitas iššūkis.
Komentarai