Su filmo “Pietinia kronikas” muzikos kompozitoriumi Vyčiu Puronu kalbėjomės prieš pat filmo premjerą. Jis sakė, kad “pasirausti po early 90s šitkoro kemsynus buvo didelis antropologinis džiaugsmas”. Iš muzikinių projektų Soy Farm ir Bleach Cult pažįstamas Vytis sukūrė filmui originalias kompozicijas bei konsultavo parenkant to meto skambesį: nuo eurodance žvaigždžių Culture Beat, Technotronic, dr. Alban iki Enigma worldbeat’o. Muzika šiame filme atlieka vieną pagrindinių vaidmenų, todėl “Pietinia kronikas” jau vadinamos lietuvišku “Trainspotting”. Sako, Lietuvos kine dar niekas nemokėjo šešiaženklės sumos už autorines garso takelio teises.
Pokalbio metu jau žinojome, kad Igno Miškinio režisuotas filmas pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje (įdomu, kokiu dialektu filmas kalba užsienyje? Juk neužtenka vien estiškai, angliškai ar vokiškai), tačiau pripažinimas namuose dar tik laukė. Beveik prieš 10 metų Rimanto Kmitos parašyto romano ekranizacija pagerino visus lietuviško kino premjerinio savaitgalio rekordus. Visi bandė įmituot “šaolinišką” kalbikę, o treningai tapo new cool. Viešojoje erdvė nusirito diskusijų apie 90s banga.
„Kelionė laiku į postsocialistinę Lietuvą mums pasirodė labai įtikinama – tiek vizualiai, tiek muzikaliai, tiek istoriškai. Filmas realistiškai ir su humoru mums parodo tą laiką, kai pasaulis posovietinėse šalyse buvo apverstas aukštyn kojomis“, – sakė “Juodųjų naktų” žiuri pirmininkas Mikko Fritze.
Iškart po premjeros V.Puronas išleido specialią filmo garso takelio kasetę, apie kurią sako: „Dalis muzikos – kurta filmui „Pietinia kronikas“, o kita dalis atsirado beskaitant Rimanto Kmitos knygą. Įraše naudoti ne vėliau kaip 1994 m. išleisti sintezatoriai ir studijiniai efektai. A pusė – filmo garso takelis, B pusė – eklektiška, ten užsikuria ir eurodance“.
Su Vyčiu kalbamės apie muzikos kūrimą, garso režisieriaus ir kompozitoriaus darbo subtilybes, gyvenimą Šiauliuose 90s, kyokushin treniruotes, sintezatorius, jo kurtą garso dizaino platforma „Sonic Alchemist“ ir kitus dalykus.
Paskutinį kartą kalbėjomės beveik prieš 5 metus, kai išleidai savo solinį muzikos debiutą pasivadinęs Bleach Cult. Nuo to laiko apie šį tavo alter-ego nieko negirdėti. Kas jam nutiko?
Daug visko vyksta, labai daug. Bleach Cult – mano eksperimentinė pusė, kurioje su maksimaliais apribojimais ir minimalia garsų palete kuriu pop dainos iliuziją, miražą. Lengvas maištas, užmaskuotas po kauke su šypsena. Tai konceptualiai apkrautas, nišinis skambesys, prie kurio grįžtu etapais. Dar sugrįšiu. Paraleliai rašau polifoninę muziką, pop melodijas, kurios turbūt artimesnės Soy Farm procesui – turiu dainų, kurios tikrai kažkada pasirodys, tačiau greičiausiai ne po Bleach Cult vardu. Šiuo metu pagrindinis mano dėmesys yra kūrybai kine. Didžiąją dalį laiko praleidžiu kaip garso dizaineris ir filmo garso suvedimo režisierius, o kaip kompozitorius – dirbau Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“.
Tavo kaip garso režisieriaus filmografija jau turbūt viršijo šimtą įvairiausių projektų. Vien pastaraisiais metais formavai Anu-Laura Tuttelberg “Linnud läinud”, Eglės Vertelytės “Gardutės”, Saulės Bliuvaitės “Akiplėšos”, Lauryno Bareišos “Sesių“, Igno Meilūno “Hoofs on Skates” skambesį. Ar „Pietinia kronikas“ – tavo pirmasis kaip kino kompozitoriaus darbas? Kuriame etape prisijungei ir kaip vyko šis procesas?
Jau du dešimtmečius dirbu kino garso režisieriumi. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriu filmo skambesio formavimui galutinėje postprodukcijos stadijoje. Su garso režisieriumi Juliumi Grigelioniu, kuris ir atsakingas už daugelio išvardintų filmų garso dizainą, daug galvojame, diskutuojame apie skambesio estetiką – siekiame, kad kiekvienas filmas skambėtų išskirtinai, kaskart šiek tiek kitaip, nesivaikome kažkokio suvienodinto standarto, individualiai žvelgiame į kiekvieną istoriją ir siekiame ją sustiprinti. Skambesys gali, ir net privalo, skirtis. Juk filmai skirtingi, žiūriu itin jautriai, į kiekvieną įsigyvenu. Riba tarp garso dizaino ir muzikos yra pakankamai ištirpusi, man patinka palaipioti per tą tvorą. Kino garso procesas visuomet apima ne tik techninį, bet ir kūrybinį aspektą. Skambesys turi tapti neatsiejama filmo dalimi, sustiprinti jo emocijas.
Mano filmografijoje – daug vaidybinių filmų, bet “Pietinia kronikas” – pirmasis, kuriam sukūriau muzikinį takelį. Viskas prasidėjo, kai man paskambino Ignas Miškinis. Draugiškai pasikalbėjome, sutarėme pamąstyti, kaip muzika galėtų padėti filmo istorijai ir vėl susiskambinti. Pakankamai greitai supratome, kad mūsų vizijos ir to laikotarpio matymas labai sutampa. Taip ir pradėjome dirbti. Iš karto buvo aišku, kad filmo muzikai teks ypatingas vaidmuo – ji ne tik atspindės laikmetį, bet ir taps svarbiu veikėjų emocijų bei asmeninės kelionės komponentu.
Dirbome labai nuosekliai: klausėmės laikmečio muzikos, strategavome, analizavome, kokie muzikiniai simboliai geriausiai atspindės veikėjus. Pavyzdžiui, svarstėme, ar Monika turėtų groti Nirvaną ar Metallicą. Galiausiai pasirinkome „Nothing Else Matters“, nes šis kūrinys natūraliai išskyrė ją iš Jurgos kobainiško personažo. Galų gale, tai klasika – daugelis 90-taisiais pradėjo groti gitara būtent nuo šio rifo. Panašiai sprendėme, ar personažas repuos pagal Kris Kross „Jump“ ar pagal Sel’o „Kiemą“. Šie sprendimai buvo svarbūs, nes muzika filme tampa savotišku laikmečio ir veikėjų psichologijos liudijimu.
Įžanginėje scenoje groja pagrindinė filmo tema “Nugalietojas ar pralaimietojas”. Tai kritinis taškas, kai žiūrovas itin jautrus, per trumpą laiką turi perprasti filmo taisykles – nuo to priklausys, kaip bus suprantamas Rimanto personažas. Pradiniame montaže buvo idėja naudoti kūrinį su bytu – sportišką, regbišką, išorišką. Tačiau aš pasiūliau šitą šviesią ir kartu ilgesingą, plaukiančią romantišką temą, pradėti nuo Rimanto vidaus. Ignui patiko šita idėja, netgi koregavosi paties filmo montažas. Šita muzika tapo filmo emociniu stuburu ir organiškai susiliejo su laikmečio superhitais. Jiems turėjome paruošti garsinį lauką – mano muzika kiek prigesinta, kad dar galingiau suskambėtų artėjantis Culture Beat “Mr. Vain” – ikoniškas to laikmečio simbolis.
Filmo prodiuseris Lukas Trimonis labai prisidėjo prie kūrinių licencijavimo – procesas buvo ilgas ir sudėtingas, tačiau pavyko išsaugoti viziją beveik be kompromisų. Manau, tai – didelė filmo pridėtinė vertė, kuri ne tik sustiprina pasakojimą, bet ir suteikia jam autentiškumo. Žiūrovai ir juokiasi, ir verkia vienu metu.
Esi sakęs: „Mano, kaip kino garso režisieriaus, darbas – nuolatinis ieškojimas, kaip filmui suteikti vientisumo įspūdį, kaip įgyvendinti režisūrinius tikslus, kaip garsų pagalba scenai sukurti „aurą“, dramatinį efektą. Ir likti nepastebėtam.“ Kompozitoriaus vaidmuo truputį skiriasi, bet ar pavyko tapti „Pietinia kronikų“ kino tikrovės dalimi?
Įdomu, bet kompozitoriaus misija labai panaši. Pagrindinis tikslas, kaip ir visų filmo komponentų, padėti papasakoti istoriją. Todėl ego valdymas yra ypatingai svarbi savybė. Kartais muzika yra priekyje ir „laiko“ visą filmo sceną, tačiau neturėjau problemų scenai reikalaujant muziką paslėpti, perkurti ar trumpinti. Tik visumoje paaiškėja, kurie elementai reikalingi, o kurie blaško žiūrovo dėmesį. Kai muzika kuriama savarankiškam gyvenimui – atskiruose kūriniuose ar gyvam atlikimui – siekiama aktyviai bendrauti su klausytoju, atkreipti į save dėmesį, apšviesti ryškia šviesa. Kine – viskas kitaip. Geras kino kompozitorius žino, kada ir kaip pasitraukti į šešėlį, nepastebimai stiprinti emociją, nekonkuruoti su kitais elementais. Taigi, galioja beveik visi mano anksčiau išvardinti tikslai. Muzika ne tik atspindi laikmetį, bet ir padeda žiūrovui suprasti veikėjus – jų pasirinkimus, nuotaikas, emocijas. Ji pati tampa savotišku veikėju, kuris kartu pasakoja istoriją. Juk ir knygoje Rimantas Kmita naudoja nuorodas į konkrečius kūrinius, personažai girdi, jaučia, reaguoja į popsimbolius. Ignas Miškinis taip pat žinojo, kad nemažai filmo scenų remsis būtent muzika.
Kaip knyga tapo atspirtimi daugybei procesų, įskaitant filmą, taip ir man dalyvavimas “Pietinia kronikose” tapo impulsu plėsti savo paletę, ieškoti naujų priemonių. Kartu su filmu išėjo ir mano albumas kasetės ir skaitmeniniu pavidalu – “Pietinia Kronikas: ORIGINALS (Soundtracks)”. Nors mano darbiniuose aplankuose liko šimtai motyvų, eskizų, į kasetę sutalpinau pagrindinius kūrinius – nekarpytus, pilnos trukmės. Filme viskas adaptuota, išbarstyta pagal veiksmą. Taigi, ir įvardinau: muzika Igna Miškinia filmui i Rimanta Kmitas knygai.
Labai džiaugiuosi, kad kasetė pagaminta Lietuvoje. Už gamybą atsakingas Pranas Gudaitis „Pranza“ gerai suprato mano idėją – norėjosi šiek tiek masinę gamybą primenančios išvaizdos objekto. Kokybiškos vokiškos kasetės iš ’90tųjų – tikro originalo. Pirma partija iššluota per 24 valandas. Man tai buvo ženklas, kad šis kūrinys ne tik gyvena filme, bet ir suranda savo vietą klausytojų rankose bei širdyse. Kasetė man yra ne tik fizinis garso takelio pavidalas – tai laikmečio simbolis, sujungiantis filmo estetiką ir mano asmeninę meilę ’90-tųjų popkultūrai. Kasetė tampa tiltu tarp filmo veikėjų, jų laikmečio ir dabartinės auditorijos – tai nostalgiškas, bet kartu gyvas ryšys su tuo laikmečiu.
Man, paauglystėje gyvenusiam pogrindinėje pankroko terpėje, eurodance buvo savotiškas „klasinis priešas“. Suprantu, požiūris kuriant „Pietinia kronikų“ garsą buvo nieko asmeniško, tik verslas, bet kokie tavo santykiai su eurodance buvo šios muzikos klestėjimo laikais?
Eurodance „klasinis priešas“ man niekada nebuvo. Priešingai, „Pietinia kronikas“ muzikinė paletė man buvo labai asmeniška, toli gražu ne tik verslas. Buvau 5–7 metais jaunesnis už filmo herojus, bet muzika man buvo vienas svarbiausių gyvenimo elementų. Siurbiau popkultūros kokteilį su visais įmanomais ingredientais: nuo eurodance iki amerikietiško gangsta rap ir britpopo. Jau buvau perėjęs Michael Jackson, Pet Shop Boys, Prince, Madonna etapus ir vis labiau gravitavau link sintezatoriais grojamos muzikos. Prabangos būti išrankiu tiesiog neturėjau.
Tuo metu vienas pagrindinių mano langų į muziką buvo Šiaulių muzikos įrašų parduotuvė „Aldija“. Ten galėjai rasti Europos topų eurodance albumus: 2 Unlimited, Twenty 4 Seven, DJ Bobo, Haddaway. Viršeliai buvo kuklūs ir konkretūs: juodi dažai ant gelsvo ar rausvo popieriaus. Popkultūros paieškos nuolat balansavo tarp fufliako ir originalo. Tuo metu visi svajojome apie „originalą“ – tą sunkiai pasiekiamą etaloną, tačiau dažnai tekdavo tenkintis fufliaku. Nusipirkai, vadinasi, tai jau tavo „originals“. Pirmoji mano kasetė buvo lenkiška U96 „Replugged“ – spalvotu viršeliu, ofsetine spauda. Praėjo daug metų, kol supratau, kad net ji nebuvo originals.
Devyniasdešimtųjų muzikinė subkultūra buvo susiskirsčiusi. Jei nebuvai forsas, galėjai būti reperis, reiveris arba metalas. Be abejo, šaržuoju – buvo ir depešai, pankai, Foje, mano klasiokės sukosi Bix’ų fanklube. O aš pats buvau reiveris, bet jaučiau ir repą. Mane labiausiai domino sintezatoriais kuriama muzika: nuo eurodance iki jungle ir trance.
1994-aisiais jau įrašinėjau savo repo kūrinius į kasetinį magnetofoną, nors procesas buvo primityvus ir sudėtingas. Vėliau, atsiradus kompiuteriams, mano kūrybos centru tapo „FastTracker II“. Po pseudonimais Thy Digital BreakZ, We Tease ar [viitos] daugiausia kūriau jungle ir breakbeatus, vėliau aktyviai įsitraukiau į „Drumclub“. Visa šita kūrybinė kelionė sugulė į „Aldija 4EVA“ – kūrinį, dedikuotą tam akiratį plėtusiam įrašų taškui Šiauliuose. Jo fragmentai skamba keliose filmo scenose.
Kurdamas „Pietinia kronikų“ garso takelį, jaučiau ypatingą ryšį ir su veikėjų muzikiniu pasauliu, ir su jų išgyvenimais, su aplinka. Eurodance man tuo metu skambėjo kietai, nors aš ir nepriklausiau tam pasauliui, kuriame sukasi Rimants ir Mindė. Nei muštynės, nei klasių kovos man nebuvo aktualios – stengiausi viso to išvengti.
Perklausiau tūkstančius lietuviškos ir užsienio šokių muzikos kūrinių iš ’90-tųjų. Tie skambesiai ne tik užkabino prisiminimus, bet ir padėjo visiškai kitaip įvertinti to laikmečio prodiuserių darbą. To meto studijose naudojama įranga: sintezatoriai, sampleriai ir ankstyvieji kompiuteriai, buvo tikrai aukšto lygio. Klausydamiesi per savo magelius, net neįtardavome, kokio diapazono ir kokybės buvo kai kurie mūsų mėgiami įrašai.
Visa ši kelionė, nuo ’90-tųjų Šiaulių terpės pajutimo iki aistros sintezatorims, sugulė į „Pietinia kronikų“ garso takelį. Tai ne tik muzika – tai veikėjų pasaulių dalis, tiltas tarp jų vidinės būsenos ir laikmečio. Šią estetiką kūriau su didele pagarba ir kruopštumu, nes tai ir mano identiteto dalis.
Iš kokio Šiaulių rajono pats esi ir kokie santykiai paauglystėje buvo su Pietinia gezais? A turėjai boys megztinį? Kokie pakeitimai būtų tavo asmeniškose kronikose?
Ašai užaugau Šiaulių centre, nors turėjau nemažai draugų ir Pietinyje. Pietinis nebuvo vien gezai, o ir visi kiti Šiaulių rajonai nuo gezų imuniteto neturėjo. Iš šių laikų perspektyvos, Pietinis yra daugiau kaip simbolis, metafora. Tai tam tikra Šiaulių dvasia, kuri buvo visur, nesvarbu, iš kur esi: Pietinia, Centra ar Medelyna.
Boys megztiniai galbūt buvo tam tikrų gezų genčių tautinis rūbas, bet aš tokio aprėdo neturėjau. Gal aplinka pasergėjo, gal sesė, o gal tiesiog riboti finansiniai ištekliai. Bet rimtas turgus veikė ne tik Pabaliuose, o ir Šiaulių centre. Čia lankydavausi ir matydavau sukabintus „Boys“ megztinius, garintus „Mawin“ džinsus, burokėlių spalvos kostiuminius švarkus, visą tą atributiką kaip filme. Kažkokius džinsus tai lyg ir turėjau, bet atsiradus padėvėtų drabužių parduotuvėms buvo galima daug įdomiau apsirengti. Vietoje prabangių aprėdų turguje man pakakdavo „Donald“ gumos. Turėdavo pakakti.
Tikrai buvau toli nuo gezų, bet kaip ir “Pietinia kronikų” Rimants ėmė vartoti literatūrą, panašiai pasukau į priešingą pusę – šalia dailės mokyklos pradėjau lankyti kyokushin karate treniruotes Šiaulių klube „Tori“. Statusui sutvirtinti. Ant kietuma. Primeskit. Istorija tokia, kad reikėjo nusipirkti baltos spalvos kimono. Apvažiavus visas Šiaulių sporto prekių parduotuves baltos nebuvo. Buvo vienintelė likusi – tamsiai mėlynos spalvos. Arba tokia, arba jokios. Tai aš eidavau į kyokushin treniruotes su mėlynu kimono. Visi balti, o aš mėlynas. Tai apie kokį statusą ir santykius su gezais kalbame. Toks ir kietums.
Kaip manai, kodėl Šiauliuose susikūrė bene stipriausias identitetas tarp Lietuvos miestų? Savita muzikinė ir kito meno scena. Beje, „Pietinio“ garso takelyje yra net kompozicija pavadinimu „Lietuvos Mančesteris“. Be šiauliečių, turbūt tik marijampoliečiai didžiuojasi savo akcentu ir laikosi kartu…
Toje terpėje gyveno, užaugo labai stiprių menininkų: dailininkų, muzikantų, rašytojų. Manau, svarbus komponentas buvo Šiaulių Universiteto dailės fakultetas. Vyko daug parodų atidarymų dailės galerijose ir jos atrodė tikrai lygiai taip kaip “Pietinia kronikose”. Aš pats lankiau dailės mokyklą ir ten aktų salėje pirmąkart pamačiau gyvai grojant Lygiailyja. Vėliau toje pačioje aktų salėje sugrojome ir savo pirmąjį improvizuotą koncertą, ten buvo gera terpė išdrįsti.
Šiaulių dramos teatras irgi turėjo didelę reikšmę – čia dirbo daug stiprių aktorių, taigi spektaklių, premjerų, repeticijų netrūko. Aš užaugau bute, kurio langai vienoje pusėje žiūrėjo į dramos teatro kiemą, kitoje – į fotografijos galeriją. Toks buvo centras.
Iki ’90-tųjų Šiauliai buvo gamyklų miestas. Kai pramonė apgriuvo, bedarbystė ir blokados tapo kasdienybe, žmonėms vis tiek reikėjo duonos ir pramogų. Menininkai tapė, skulptoriai skaptavo, aktoriai ir muzikantai toliau repetavo. Nebuvo darbo, bet buvo daug laiko. Tas kokteilis ir susiplakė: Bix, Žuvys, Gin’Gas, Lygiailyja, Lainius, Virgis Stakėnas, Juonis, Vairas, Polifonija, Plazma, daug pankroko, seniausias Lietuvos didžėjus – buvo pasiūla daugmaž visiems muzikos skoniams. Jei kažko trūko, galėjai pats stoti ant scenos. Kelias buvo atviras.
Konkurencijos nesijautė. Priešingai, visi mirko panašioje purvo baloje ir laikėsi šalia. Antroje dešimtmečio pusėje su grupe TABZ gavome galimybę įsirašyti „Bixinėje“, studijoje dirbo Mindaugas Špokauskas (Bix) ir Donaldas Žvybas (Lygiailyja). Ta aplinka mus įkvėpė, ir Samo gitara, ir visa įranga ten buvo. Tame „Lietuvos Mančesteryje“ užaugo ir jaunesnės, mūsų kartos grupės: Brainers, Axis, Colours of Bubbles. Visi jautėme britų muzikos scenos trauką, mokėmės ir iš tikrojo Mančesterio.
O dėl Šiaulių kalbikės – atskira tema. Šiauliečių dialekts nėra žemaičių ar aukštaičių – tai urbanistinis dialektas, įsitvirtinęs tarp asfalto ir betono. Miestiškumas, erdvių pilkuma, kedai vietoj vyžų leido sužibėti tokiai unikalai šnektai. Kalbikė ne tik žodynas, bet ir ritmika, perkusinis kalbėjimo būdas, daug šarmo turinčios netikėtos frazės – “Pietinia kronikų” personažai pabarsto neblogų perliukų. Kietas gezas su statusu kirčiuoja stipriai moduliuodamas amplitudę, taria tiesmukai, kaip plaktuku, net nebūtinai agresyviai.
Šiauliečio identiteto simboliai nėra sėmkės ar treningai. Tai ne tik forsiuko kalba. Taip kalba ir Šiaulių menininkai, menotyrininkai, istorikai, pedagogai. Tų gilių žmonių daug ir jie mąsto tuo dialektu, čia yra kažkas labai unikalaus. Bet už Šiaulių ribų mes varžėmės šiaulietiškai kalbėti viešai, toks kalbėjimo būdas pernelyg nesuprastas. Išvažiavom į Vilnių, uždarėme kažkur stalčiuke su tuo beviltišku laikotarpiu ir užsimaskavome bendrine kalba. Kai pasirodė Rimanto Kmitos knyga “Pietinia kronikas”, netikėtai įvyko tas lūžis. Ji tarytum legalizavo tą mūsų identitetą. Įkvėpė pasitikėjimą šiaulietiškumu. Po trijų dešimtmečių mes tarsi prisijaukinome mus formavusius simbolius.
Bleach Cult albumo simboliai buvo: cukrus, spurgos, kokakola, dažikliai ir dirbtiniai saldikliai. Kokie būtų „Pietinia kronikų“ raktažodžiai?
Visus raktažodžius ir burtažodžius sudėliojo Rimantas Kmita. Bet čia aš sureaguosiu visiškai tiesmukai. Kad jau kalbame apie saldiklius, papasakosiu istoriją apie „Bounty“ šokoladuką, ankstyvų ’90-tųjų atmosferai pajusti. Dabartiniam paaugliui turbūt sunkiai suvokiama.
Šiauliuose, o ir kituose miestuose, veikdavo tokios vadinamos komercinės parduotuvės , kur buvo parduodami džinsai, kasetiniai magai, plejeriai, kramtoma guma, šokoladukai – visokie tokie laikmečio atributai. Vieną dieną mama nusivedė mus su sese į tokią parduotuvę ir leido išsirinkti po vieną daiktą. Po ilgų svarstymų pasirinkau „Bounty“ šokoladuką – melsvas pakelis su kokosų tematika. Jausmas buvo turbūt kaip dabar gavus dovanų naujausio modelio išmanųjį telefoną. Žodžiu, nešuosi tą neišpakuotą išmanųjį, t.y. šokoladuką, bulvaru ir rankoje formuojasi kažkoks nerimas. Kažkas ne taip. Capt capt – sulūžęs. Tragedija. Tokie pinigai išleisti, o pirkinys sulūžęs. Dar net nespėjus išpakuoti. Grįžtame į parduotuvę. Mama paaiškina pardavėjai situaciją, ji irgi apčiupinėja pakelį ir pritaria – tikrai sulūžęs. Draugiškai sutinka pakeisti į kitą. Taigi, pardavėja griebia kitą pakelį iš dėžutės – capt, tada dar kitą capt. Atsisuka ir susirūpinusi sako – bet žinokite, jie visi sulūžę. Man tenka susitaikyti – tiks ir sulūžęs. Grįžtu rūškanu veidu namo su tuo savo brokuotu „išmaniuoju“. Išpakuoju: du šokoladukai viename pakelyje! Pasirodo, būna pasaulyje ir taip! Suaugusios moterys irgi pirmąsyk gyvenime susidūrė su tokiu reiškiniu, rimtais veidais buvo atliekamas prekės keitimas.
Tai va tokio platumo buvo mūsų akiratis ir galimybės. Kaip tas mėlynas kimono kyokushin treniruotėse ar „Aldijos“ kasetės. Susitaikymas su realybe buvo natūralus dalykas.
„Pietinia kronikų“ raktažodžiai man būtų: originals, fufliaks, susitaikymas ir meilė. Tai yra jautrus coming of age filmas, pasakojantis ne tik apie laikmetį, bet ir apie išaugimą iš naivumo, man jis yra labai apie susitaikymą: su savimi, aplinka, tėkme. Man tai labai feel good istorija – su tiek nostalgijos, kad šypsaisi net ten, kur norėtųsi verkti, o kartais verki, nors yra juokinga. Po filmo norisi apkabinti visus.
Filmo muziką kūrei senais sintezatoriais, pagamintais ne vėliau kaip 1994. Greičiausiai reikalingą skambesį buvo galima sukurti šiuolaikine technika, tačiau ėmeisi savotiško tyrimo, ieškojai senų „rolandų“ ir „korgų“ skelbimuose ir turguose. Filmo režisierius Ignas Miškinis sakė: „Norėčiau, kad tas filmas ir būtų tarsi atkeliavęs iš anų laikų“. Ar pavyko išgauti garsinį laikmečio zeitgeistą?
Greitam, paviršutiniškam nostalgijos įspūdžiui sukurti galbūt ir užtektų tam tikrų šiuolaikinių efektų, vieno kito semplo, laikmetį šaržuojančios klišės, bet man toks priėjimas atrodo nejautrus, arogantiškas ir lėkštas. Siekiau šimtaprocentinės ’90-tųjų skambesio autentikos. Be kompromisų. Be abejo, įvertins žiūrovai, ar pavyko ir ar buvo verta tam skirti tiek dėmesio.
Praleidau šimtus valandų tyrinėdamas, eksperimentuodamas, bandydamas atkoduoti to laikmečio muzikos prodiuserio skonį, mąstyseną. Tam tikra prasme, pats tapau aktoriumi ir pasinėriau į personažą. Nostalgija per muziką susieta su mūsų ankstesnėmis patirtimis – dažnai gerai atsimename, kur buvome, ką patyrėme, ką jautėme, kai grojo tam tikras kūrinys, kaip jis skambėjo: per traškantį radiją, iš persuktos kasetės ar apkrovas viršyjančioje koncertų salėje. Būtent – ką tada jautėme. Tas jausmų kokteilis suplaktas ir iš konkrečių melodijų, dermių, ir iš tam tikro skambesio, tembrų, to meto įrašymo įrangos pridedamų atspalvių. Tos sudedamosios dalys, būna, per laiką apsivelia, atmintyje išsikreipia, atsiranda interpretacijos, dvejojimai. Man patinka žaisti su tais nuokrypiais ir ta miglota nostalgiška būsena. Nostalgijos leitmotyvas juntamas daugelyje mano kūrybos formų. Vienas režisierius, bandydamas atkoduoti Bleach Cult skambesį, įvardino, kad mano estetika truputį vaporwave’iška. Iki tol nebuvau apie tai susimąstęs, bet, manau, tame yra tiesos. Man tas vaporwave’iškumas ir sutrupėjusių popsimbolių idealizavimas buvo svarbus ir kuriant “Pietinia kronikoms”. Koliažiškumas. Kai pradėjau dėlioti pirmus eskizus, tapo pakankamai aišku, kad tie laikmečio “inkarai” – pop superhitai turi magišką galią teleportuoti į erdves ir mūsų asmenines to meto patirtis, bet montaže jie padriki, greitai atsirandantys ir greitai dingstantys, toks truputėlį šokinėjimas per skirtingas radijo stotis.
Vientisai, įtraukiančiai istorijai reikalinga dramaturginė juos siejanti gija, personažų jausenas sekanti pagrindinė filmo garso takelio linija. Taip atsirado filmo temos, atspindinčios Rimanto vidines būsenas, netgi jo romantišką pusę. Grojant pop hitams, mes lyg stebime iš išorės, grojant mano muzikai keliamės į vidų. Norėjau garsiškai susieti tuos abu pasaulius, nekurti atskirties moderniu skambesiu, todėl man buvo svarbu, kad šiandien sukurta mano dalis skambėtų kuo artimiau siužeto laikmečiui. Taip nėriau į konkrečių priemonių paieškas.
Romantizuoti ’80-ųjų analoginius sintezatorius yra pakankamai įprasta, tuo tarpu ankstyvieji ’90-tieji dažnai aplenkiami. Tai buvo skaitmeninių sintezatorių aukso amžius. Kalbant techniškai, dominavo vadinamieji rompleriai – garsams išgauti jie naudojo itin greit pasikartojančius trumpus tikrų instrumentų įrašų fragmentus. Juos kombinuojant, moduliuojant buvo galima išgauti iki tol negirdėtus tembrus. Atmintis buvo ribota, garso atkūrimo stadijoje tekdavo kompensuoti prarastą signalo dalį ir taip rasdavosi nereguliarūs artefaktai, apytikslis, šiek tiek aptrupėjęs skambesys. Tai nebuvo įrangos gamintojų siekiamybė, tai buvo neišvengiamybė.
Mes užaugome klausydamiesi muzikos sugrotos tokiais instrumentais, todėl tą skambesį pasąmonėje siejame su tam tikru laikotarpiu. Man gerai pažįstama eurodance estetika, taigi ir siekiamybės buvo gan kryptingos. Praleidau daug laiko ieškodamas konkrečių sintezatorių modelių lokaliuose vokiškų skelbimų portaluose. Kontaktavau su prodiuseriais, kurių lentynose vis dar dulka vos veikiantys to laikmečio instrumentai, bandžiau įtikinti atsiųsti juos į Lietuvą. Taip pradėjo paštu keliauti tie sintezatoriai. Kai studijoje pirmąsyk prisijungiau „Roland JV-880“, atėjo Ignas ir nekantravome išgirsti, ar tas atkaklumas pasiteisino. Prašokus per kelis paruoštus garsus, paspaudus pirmą akordą buvo aišku – skamba kaip ’90-tieji. Abu šypsojomės. Lyg džinas – ’90-tieji sugauti dėžutėje. Taip pradėjau ieškoti savo skambesio, kurti naujus tembrus. Siekiau šiek tiek neutralaus ambientinio ore plaukiančio pad’o, atspindinčio Rimanto kabėjimą tarp realybės ir dvejonių. Kituose sluoksniuose atsirado iš personažo klausomos eurodance muzikos nuotrupų suplakti varpeliai, arpeggio rifai, taip sukonstravau filmo garso takelį.
Noriu paminėti, kad pagrindinei filmo temai “Nugalietojas ar pralaimietojas”, skambančiai “Pietinia kronikų” įžangoje per regbį, skaitant knygas ir finalinėje scenoje, norėjau panaudoti trumpą fragmentą iš grupės Soniclove. Jie turėjo labai specifinį ankstyvųjų ’90-tųjų skambesį – tas inkliuzas papildo ir kartu kontrastuoja su lyriškomis temomis. Labai vertinu šią lietuvišką grupę, man buvo svarbu, kad nors trupinėlis jų DNR patektų į filmo garso takelį, todėl džiaugiuosi, kad filmo prodiuseris Lukas gavo Soniclove leidimą tą detalę panaudoti. Beveik visos pagrindinės filmo temos sugrotos minėtu JV-880.
Vėliau įsigijau JV-1080: jis modernesnis, labiau tinka DJ V.T.S kūriniams, skamba verslo scenoje, naujametiniame vakarėlyje – klasikinis to laikmečio prodiuserio instrumentas girdimas visur, nuo Take That iki Dune. Garso takelyje yra papildančių fragmentų, sugrotų „Korg Wavestation“, „Roland JD-800“, „Kawai K1“. Siekiant išlaikyti laikmečio paprastumą, naivumą, stengiausi nenaudoti modernių dinaminių procesorių, saikingai integravau studijinius efektus: „Alesis Midiverb II“, „Eventide H3000“. To laikmečio studijų klasika. Man buvo verta eiti šituo keliu. Tikiu, kad žiūrovas tai irgi jaučia. Apie sintezatorius galėtume kalbėtis iki ryto…
Beje, savo paskyroje dalinaisi sintezatorių populiarumu pagal paiešką. Kaip paaiškintum fenomeną, kad Lietuva ir JAV yra vienintelės šalys, kuriose populiariausias „Moog“, tuo tarpu pasaulyje vyrauja „Behringer“, „Roland“, „KORG“ ir „Arturia“?
Aš į šią statistiką žiūriu kaip į smagų sutapimą. Net nesu tikras, ar noriu sužinoti, kodėl ji tokia. Mano viena iš teorijų yra, kad Lietuvoje yra medicinos technologijų įmonė MOOG, galbūt dalį paieškų sudaro būtent dėmesys šiai kompanijai. Kita vertus, „Moog“ sintezatoriai žinomi gerokai plačiau nei daugelis kitų firmų. Neabejotinai, savo pardavimų apimtimi „Behringer“ ar „Roland“ pirmauja, bet amerikiečių „Moog’as“ – ikoniškas prekinis ženklas, sietinas su daugeliu istoriškai reikšmingų atlikėjų: Keith Emerson, Michael Jackson ar Mort Garson. Beje, Mort Garson “Plantasia” – turbūt mano mėgstamiausias įrašas sugrotas „Moog“ sintezatoriumi. Albumas sukurtas augalams. Dažnai klausausi šios plokštelės. Dar viena smagi detalė, kad Clara Rockmore, „Moog“ teremino (sintezatoriaus valdomo ranka virpinant orą) virtuozė, turi lietuviškų šaknų.
Didžioji filmo garso takelio yra tavo autorinė kūryba, tačiau trečdalį kūrinių „miksuoja“ DJ V.T.S. Papasakok plačiau apie šį didžėjų.
DJ V.T.S – 1993-aisiais iškilusi ir 1994-aisiais nusileidusi olandų ar tai vokiečių eurodance muzikos žvaigždė, turinti lietuviško kraujo. Susipažinome visiškai netikėtai. Pradėjęs kurti muziką “Pietinia kronikoms”, rausiausi po kasečių lentynas Vokietijoje ir Olandijoje, radau dėžutę su užrašu “Eurodance 1993”. Pasirodo, viduje gulėjo dar niekad niekur negroti superhitai. Nupūčiau dulkes, išryškėjo albumo viršelis. Iš to viršelio iškilo reperis ir dainininkė, pašoko ir nėrė tiesiai į mano kuprinę. O kuprinėje buvo laptopas. Jame buvo failų aplankas, kuriame gulėjo “Pietinia kronikų” darbinis filmo montažas. Įšoko ir apsigyveno. Taip ir liko. Nebeišsitrina. Tokiomis aplinkybėmis ir pradėjome dirbti kartu. Kartais pasiginčydami, kartais sutardami pasirinkome atskiras scenas – taip buvo lengviau.
DJ V.T.S daugiau mėgsta pasakoti istorijas per bytą, chameleoniškai prisitaikydamas prie aplinkos, o aš – daugiau per plaukiančias, ore kabančias harmonines linijas. Tarptautinis hitas “Tell Me That U Want Me” skamba Nuostabiausių kojų konkurso metu ir naujametiniame vakarėlyje – žinau, kad šiam darbui DJ V.T.S pasikvietė amerikiečių reperį Dogman Rukus. “Urban Legends: Rise To The Top” tapo sėkmingų versliukų scenos muzikine tema – hiphopiniai semplai, aptrupėjęs VHS’inis fragmentas iš grupės Savaitgalis, viskas kaip tada. Kartais jis mane pasikviečia ir kaip vokalistą – pavyzdžiui diskotekos po konkurso scenoje skamba mūsų bendras hitas “Moonlight Whispers”. Abu turime raktus nuo mano studijos, taigi grojame tais pačiais sintezatoriais „Roland JV-880“ ir „Roland JV-1080“.
Gediminas Jakubka, su kurio muzika dirbai filme „Akiplėša“, sakė, kad jam „sudėtingiausia buvo muzikines filmo dalis sujungti į visumą, atrasti tokias garsines kokybes, kad tai prasisuktų kaip vientisas trackas.“ Kas buvo sudėtingiausia tau kuriant „Pietinia kronikų“ garsinį pasaulį?
Gediminas teisus – vientisumo išgavimas visada užtrunka. Beje, „Akiplėšos“ muzika puiki.
“Pietinia kronikas” savo forma ir scenarijumi prašėsi gan eklektiško kokteilio efekto. Garso takelyje gausu muzikos, ji pakankamai skirtinga, groja beveik visur – mintyse, širdyse, klube, turguje ar prie jūros. Ji labai įvairi.
Matematiškai suskaičiavus grojimo trukmes, filme beveik lygiomis dalimis panaudojau tris komponentus: 1/3 – užsienio superhitai, 1/3 – mano kurta muzika, 1/3 – lietuviška popmuzika. Mano autorinė muzika subtiliai integruota visame filme, ji apima ir filmo temas, ir DJ V.T.S gabalus su bytu. Slysta kartu su siužetu, nepastebimai apgaubia veiksmą ir sujungia visą garsinį audinį į vieną. Tikras komplimentas, kai žiūrovas galvoja, kad mano muzikos filme beveik nėra: užkimba ant superhitų, bet vis tiek jaučia tą subtilų foną, tampantį filmo emociniu stuburu. Muzika nepretenduoja į dėmesio centrą, bet yra tiksliai ten, kur jos reikia, kad žiūrovas ne tik girdėtų istoriją, bet ir pajustų jos šilumą, įsimylėtų personažus, susitaikytų su savimi, o pats garsinis pasaulis taptų ne vien hitų rinkinys, bet ir emocinė kelionė.
Kitas svarbus įvykis tavo gyvenime – San Sebastiano „Zinemaldia & Technology Startup Challenge“ Europos konkursą laimėjo tavo kurta garso dizaino platforma „Sonic Alchemist“. Papasakok iš kur ir kodėl ji atsirado?
“Sonic Alchemist” atsirado kaip reakcija į mano ilgametę patirtį kino garso srityje. Per daugiau nei du dešimtmečius dirbdamas prie filmų garso dizaino, pastebėjau, kad daugelis kūrybinių procesų kartojasi ir reikalauja neįtikėtinai daug laiko bei techninių pastangų. Norėjau įrankio, kuris padėtų kūrėjams ne tik supaprastinti šiuos procesus, bet ir atvertų naujas galimybes eksperimentuoti su garsais, padaryti netikėtų atradimų. Iš esmės „Sonic Alchemist“ gimė kaip noras išlaisvinti kūrybą nuo techninių apribojimų.
Mano sukurtas įrankis remiasi dirbtinio intelekto, atsitiktinumo ir mašininio mokymosi modeliais, kurie geba analizuoti ir transformuoti garsus, pritaikant juos prie konkretaus judančio vaizdo. Tačiau pagrindinis tikslas nebuvo tiesiog procesų automatizavimas, man buvo svarbu į problemą žvelgti etiškai, kad žmogus išliktų pagrindinis kūrybiniame procese, o “Sonic Alchemist” veiktų kaip kūrybinis partneris, įkvepiantis ir provokuojantis žmogų eiti nepramintu takeliu.
Pirmąj prototipą pristačiau 2022-aisiais Singapūre, puikūs atsiliepimai mane nunešė į Australiją, vėliau Lietuvoje įkūriau prekinį ženklą „Sonomagic“ ir pradėjau galvoti apie produkto sukomercinimą. Apie laimėjimą San Sebastiane net nesvajojau: atvažiavau su kuprine, pristačiau, be jokio užnugario, be komandos. Finalo dalyviai buvo ypatingai stiprios kompanijos, praktiškai neturėjau jokių lūkesčių. Visa šita kelionė vedama tik mano aistros: tobulinti, eksperimentuoti ir išvystyti patį įrankį. Laimėjimas parodė, kad auditorija plati, poreikis tokiam produktui yra realus ir aktualus.
Kaip ši dirbtinio intelekto programa provokuoja garso režisierius? Kodėl nori išvesti juos iš komforto zonos?
Tradiciškai esame linkę dirbti pagal nusistovėjusias metodikas – daug laiko skirti subtiliam detalizavimui, jei kažkas pasisekė – eiti tuo pačiu keliu. Taip užstringame savo komforto zonoje. Galima prisidengti pavadindami tai stiliumi ar profesionalumu, bet iš dalies tai yra ir tingumas. Daug metų lankausi simpoziume „The School of Sound“ Londone ir ten vis išlenda Shunryu Suzuki citata “In the beginner’s mind there are many possibilities, in the expert’s there are few”. Man ši idėja labai artima, ji ir tapo “Sonic Alchemist” pagrindu. Įrankis ne tik pasiūlo greitą abstraktų sprendimą, lyg iš kavos tirščių, lyg iš debesų, bet paskatina priimti garsus, kurių galbūt pats kūrėjas net nesitikėjo. Tai įrankis, kuris provokuoja, siūlydamas netikėtas garsines interpretacijas ir kombinacijas.
Dirbtinio intelekto modeliai ir algoritmai, kuriais grindžiama ši platforma yra mano paties sukurti, specialiai galintys klysti, jie nesiekia būti tobuli. Priešingai, jie dažnai siūlo keistus, netikėtus garsų sprendimus, kurie kartais atrodo neteisingi, bet būtent dėl to tampa įdomūs. Komforto zonos peržengimas – galimybė atrasti naujas garso estetikas, naujas paletes. „Sonic Alchemist“ gerbia kūrėją, nerenka informacijos, nesiekia kūrėjo pakeisti, bet kviečia jį bendradarbiauti ir kartu išrasti kažką visiškai naujo. Mano tikslas buvo sukurti įrankį, leidžiantį garso režisieriui išlaikyti žmogiškumą, verčiantį šiek tiek abejoti pačiu kūrybiniu procesu. Šis abejonė, manau, yra esminė kūrybos dalis.
Vienu metu atrodė, kad fotografijos atsiradimas numarins tapybą, tačiau ilgainiui pasirodė, kad tai kaip tik išlaisvino tapybą nuo poreikio vaizduoti realizmą. Taip pat ir sintezatoriai neatėmė darbo iš muzikantų. Kaip manai, kur tavo „garso alchemikas“ nuves garso kūrėjus?
Labai taikliai pastebėjai. Kai atsirado muzikos įrašas, buvo baimių kad išnyks gyva muzika. Neįvyko. Sintezatoriai – paspaudi mygtuką ir groja smuikas, išnyks muzikantai. Ir vėl neįvyko. Galime nusiraminti. Šiuo klausimu su žmonėmis viskas yra gerai. Kuriantys žmonės rasdavo būdų saviraiškai ir be elektros, ras ir su ja. Kaip ten bebūtų, esame fiziniai objektai, mėsa, kaulai, siela, ir mums reikia fiziškumo. Mums reikia klaidų, netikslumų. Žmonėms patinka užsikrėsti. Nedėvėti kaukių, būriuotis, nepaisyti draudimų. Tuo tarpu, algoritmas nemeluoja ir tai mus ima erzinti. Iš principo, tai kas populiariai vadinama AI, dirbtiniu intelektu, tėra statistiniai modeliai, besiremiantys anksčiau sukurtais duomenimis, juos susisteminantys ir sugeneruojantys sąsajas. Taigi, jie labai tendencingi, be galimybės maištauti. Gal pirmus mėnesius ir aikčiojome matydami DI kurtus paveiksliukus Picasso stiliuje, tekstus, sukergtus muzikinius kūrinius su krūva artefaktų, bet dabar jau juos ignoruojame. Niekam neįdomu žiūrėti, kaip futbolą žaidžia dvi robotų komandos. Norime groblėtos fizinės drobės, norime pikselių, kuriuos aranžavo žmogus. Išstumdė, ištaršė su intensija. Intensija yra mūsų nenuhackinamas instrumentas. DI gali atsekti praeities tendencijas, bet negali sukurti naujų. Kaskart nustembu, kaip fantastiškai pagautos proporcijos Lasko urvų piešiniuose ant sienos. Be elektros, piešė anglimi ar tuo, ką turėjo po ranką. Puikiai jautė proporcijas. Dailininkai buvo talentingi, jautrūs.
Iš „Sonic Alchemist“ nesitikiu, kad jis sukurs kažką mums svarbaus autonomiškai. Priešingai, tikiuosi, kad jis įkvėps žmogų sukurti visiškai naujas, su kitų žmonių jausmais rezonuojančias, pakylėjančias patirtis. Žmogus žmogui reikalingas. Nulis šansų, tiesiog nulis, kad dirbtinis intelektas galėtų sukurti tokią daugiasluoksnę ir subtiliomis detalėmis paremtą istoriją kaip “Pietinia kronikas”, istoriją, kuri yra žmogiška, atpažįstama, jautri. Absoliutus nulis šansų. Dirbtinis intelektas nejautė gumulo gerklėje grojant “It’s My Life”, jo B variantas neišvažiavo į Meilės paradą, jis nepūtė dulkių nuo seno sintezatoriaus. Ateitis šviesi. Palyginus su robotais, žmonės yra labai cool.
Ačiū!
Komentarai