Nuo vėlyvosios paauglystės laikų Nyderlandų šiaurėje esantis Groningenas priminė ne visai sėkmingą tranzavimo etapą, kai nakčiai strigome parkinge šalia šio miesto. Kitą rytą susistabdėme vokiečius, nuvežusius mus į Leer. Pakvietę į svečius, rodė paauglystės nuotraukas, kuriose jie tūsinasi su iš čia kilusiu Hans Peter Geerdes, geriau žinomu kaip Scooter.
Gerokai vėliau “Šiaurės sostinės” pavadinimas vėl išniro, kai lietuviai pradėjo važiuoti į čia vykstantį didžiausią Europoje kylančios muzikos festivalį ir konferenciją “Eurosonic Noorderslag”, sutrumpintai ESNS. Šiemet renginys vyko 40-ąjį kartą ir “Ore” pasinaudojo pirmą kartą savo akimis ir ausimis patirti, kas gi yra tas “Eurosonikas”.
Šiek tiek statistikos apie šiemetinį, išparduotą, ESNS: virš 300 muzikos atlikėjų iš 39 Europos šalių grojo tūkstančiams melomanų, iš jų – apie 4000 vienokių ar kitokių muzikos industrijos profesionalų iš viso pasaulio.
Dažnai sakoma, kad showcase festivaliai skirti tik muzikos verslo profesionalams, o muzikantai juose – paskutinėje vietoje. Vis dėlto ESNS didžiuojasi gana įspūdingu sąrašu atlikėjų, kuriems padėjo iškilti. Tarp festivalio alumnų: AURORA, Buraka Som Sistema, Fontaines D.C., Altin Gün, The XX, Tramhaus, Hozier, Alyona Alyona, Viagra Boys, Fat Dog ir daugelis kitų.
Šiemet Lietuvai atstovavo grupės Solo Ansamblis nario Jono Šarkaus audiovizualinis alter-ego punktò ir Europoje po truputį bangas keliantys Katarsis (ESNS pristatyti kaip “alternatyvi eksperimentinio roko grupė”). Pastarieji kovą išvažiuoja į 10-ies turą Europoje, kur gros “normalius” koncertus, t.y. ne vien lietuvių išeivijos diasporoms. Tiesa, Katarsis vis dar šiek tiek nešamas eurovizinės inercijos, faktas, kad tai padėjo jiems atidaryti kai kurias duris. Įdomu, ar išgaravus euroviziniams kerams, Katarsis išsilaikys paviršiuje – minėtas turas turėtų parodyti, ar pagaliau turėsime lietuviškos muzikos sėkmės istoriją. Klausom jų naujausio (mini)albumo.
Ant popieriaus minėti skaičiai atrodo įspūdingai, tačiau realybė dažnai negailestinga. Įsivaizduok, per dieną 20-yje skirtingų vietų groja ~75 atlikėjus, koncertai vyksta nuo ankstyvo vakaro iki gerokai po vidurnakčio. Kad ir kaip stengtumeisi, kažkas turės groti ne pačioje geriausioje vietoje ne pačiu tinkamiausiu metu. Taip punktò (ESNS: “Nuo pat pradžių projekto tikslas – užmegzti dialogą su skirtingų sričių menininkais ir atrasti naujas meno formas”) atsidūrė palyginti nutolusiame klube “Simplon” paskutinis programoje. Nepadėjo ir tai, kad prieš Joną grojo itin energingi ir populiarėjantys vietiniai “prodigy” Bug, užsukę tokį reivą, kad grindys lingavo tikrąja to žodžio prasme. Šiuo atveju Katarsiui tiek su vieta, tiek su laiku pasisekė labiau. Bet, kaip kažkas sakė, jei gauni šansą pasirodyti ESNS, bet kuriuo atveju reikia juo pasinaudoti.
ESNS svarbiausia ne kiek, o kokių žmonių ateina. Žinoma, atlikėjui smagiau groti pilnai salei, tačiau jei tuščioje salė tave nugirstų tinkamas festivalio organizatorius ar muzikos agentas ir pasiūlytų bendradarbiauti, tai būtų žymiai didesnė sėkmė nei geras koncertas. ESNS, visų pirma, tai kontaktų ir tinklaveikos renginys, kuriame reikalai dažnai sprendžiami ne prie scenos, o prie baro ar gatvėje. Ne viską čia gali suplanuoti, kartais daug lemia atsitiktinumai. Įdomiausi dalykai čia vyksta ne darbo valandomis.
Grįžtant prie lietuviškų akcentų. Muzikos vadybininkė iš agentūros „Astrocore“ Marija Astromskaitė, užpernai čia “ganiusi” rokerius Plié, dalyvavo diskusijoje apie naują Baltijos šalių muzikos rinkos dalyvių kartą. Muzikos kūrėja ir atlikėja Inga Mikulėnė aka Ingaja pasakojo apie artisto tapatybės paieškas, bendravimą su auditoriją. Programoje “Young Professionals” dalyvavo Giedrė Palubinskaitė iš agentūros “Perspective Collective” ir Enrika Gasanovaitė iš agentūros M.P.3.. Lietuvos muzikos verslo asociacijos atstovė Vilma Dzienaitė aptarė Europos talentų mobilumo ir tarptautinės sklaidos klausimus kasmetiniuose EMEE ir “European Talent Exchange” tinklų susitikimuose. Konferencijoje ir koncertuose šmėkščiojo Vilniaus muzikinio gyvenimo magnatas, koncertinės agentūros “8 Days A Week” įkūrėjas, Lukiškių kalėjimo konversijos, dainyklos “Estrada” bei naujosios “Kablio” versijos iniciatorius Martynas Butkevičius bei Lietuvos muzikos žurnalistikos ikona Ramūnas Zilnys.
Dar viena įdomi lietuvybė buvo rasta užsukus į vietinį antikvariatą. Vartant naudotus vinilus, patraukė užrašas “Baltic Triangle – The Ganelin Trio”. Tuometiniame Leningrade įrašyto koncerto anotacijoje apie Lietuvą neužsimenamą nė žodžiu. Nieko nuostabaus, albumas išleistas giliame sovietmetyje 1985-aisiais. Vinilą išleido britų leiblas “Leo Records”, Ganelino trio nariai apie tai turbūt net nežinojo.
O viskas prasidėjo nuo pompastiško atidarymo, kuriame dalyvavo Nyderlandų karalienė, mums kiek juokingu vardu, Maxima. Būtent dėl jos kurį laiką buvo uždarytas pagrindinis vietinio expo centro įėjimas. Didžioji salė buvo perpildyta, ceremoniją teko stebėti iš balkono pro kažkieno petį. Tuomet dar nežinojau, kad grūstys, o ypač eilės prie koncertų vietų taps ESNS’26 leitmotyvu. Renginio vadovė Anna van Nunen juokavo, kad, deja, 40-ajam festivaliui nepavyko surinkti atlikėjų iš 40 šalių. Paprastai ESNS fokusuojasi į kurį nors regioną, bet jubiliejaus proga buvo nuspręsta atsisukti į visą Europą. Gana jausmingą kalbą pasakė “Music Saves Ukraine” atstovas, o Anna skatino paremti juos įsigyjant bomberius, pagamintus iš naudotų miegmaišių. Karalienė kalbėjo apie muziką ir šokius, o pabaigoje kartu su Anna atidarė ESNS’26.
Beje, net karalienė buvo vaišinama vietinės virtuvės žvaigžde – eierball – gruzdintu išvoliotu tešloje, džiuvėsėliuose ir prieskoniuose kietai virtu kiaušiniu. Jei kada būsi Groningene, vietiniai po išgertuvių paryčiais eina į automatinę užkandinę ant kampo pagrindinėje aikštėje. Susimoki kortele, atsidarai dureles ir imi iš išvaizdos į spurgą panašų užkandį.
Iškart po ceremonijos prasidėjo muziką. Didžiulė Oosterpoort teritorija iš pradžių pasirodė labai paini, bet po truputį pavyko ją įsisavinti. Keliaujant į Groningeną buvo atliktas ne vienos valandos darbas – pažymėjus tagus: punk, electronic, rock, indie, alternative renginio appse susižymėta, ko vertėtų paklausyt.
Žmogus planuoja, ESNS juokiasi. Prie įėjimo pas belgus Lezard vinguriuoja beveik nejudanti eilė – salė pilna, kiek išeina, tiek įeina. Šokdinančio Devo, LCD soundsystem, Talking Heads mikso klausau iš tarpą duryse, kol pasinaudojęs Rytų europiečio eilių įveikimo hack’ais patenku vidun. Šiemet grupė turėtų išleist debiutinį albumą.
Iš pradžių gėrimų talpos po 0,25l ir 0,4l atrodo neįprastai, bet paskui supranti, kad visai patogu – nereikia tampytis su savimi išsivadėjusio gėrimo. Kainodara tokia, kad mažiausio bokalo geriausia kaina. Bare iš esmės viskas vos 1-2 eurais brangiau nei LT. Deja, nes pajamos mūsų tikrai ne kaip NL.
Belaukiant kitų atlikėjų, pasiekia žinia, kad legendiniame Groningeno klube “Vera” vyksta nemokamas off-ESNS koncertas, kur groja 4 grupės: Vanity Box, Cashmyra, Real Farmer, Frontsector. Klubas pilnas žmonių, tiek publika atrodo, tiek grupės skamba tikriau ir gyviau nei truputį-apie-nieką ESNS programa.
Kaip sako vietiniai, būtent “Vera” yra miesto ir viso regiono muzikos įsčios. Iš išvaizdos klubas niekuo neypatingas, kažkiek primena, pavyzdžiui, “So36” Berlyne, bet visa jo esmė – antrame aukšte, kur backstage gali rasti įvairiausių garsenybių paliktus užrašus. 1899 m. šią vietą įkūrė grupė studentų. Iki pat šiandien tai yra atvira erdvė edukacijai, draugystei ir socialinėms diskusijoms. Klube dirba ~5 nuolatinius darbuotojus + keli šimtai savanorių. Čia grojo labai daug kas nuo Nirvana iki U2. Beveik prieš 10 metų šioje scenoje “Eurosonike” pirmą kartą prisitatė Dua Lipa. “Vera” publika kasmet renka geriausią metų koncertą, o jo laimėtojas atsiduria koncertų salėje šalia ankstesnių laimėtojų – panašiai, kaip krepšinio klubai kabina savo žvaigždžių marškinėlius arenose. Pernai laimėjo Frankie and the Witch Fingers, bet kuo tolyn į praeitį, tuo įdomesni vardai, pradedant nuo 1980: The Gun Club, The Jesus and Mary Chain, Sonic Youth, My Bloody Valentine, Dinosaur Jr., Nirvana, The Pixies ir kt. 1991-aisiais Kurt Cobain “Vera” ofise pasipiršo Courtney Love. Gyvas šiuolaikinės popkultūros muziejus.
Vienas showcase festivalių privalumų tas, jog per savaitgalį aplankai visas miesto renginių erdves. Mažesnio už Kauną, didesnio už Klaipėdą dydžio mieste jų yra neįtikėtinai daug: jau minėta “Vera”, atmosferinis “A-theater” su kandeliabru, modernusis “Forum”, centrinėje aikštėje įsikūręs “Grand Theatre”, buvęs metalistų klubas, atvėręs duris specialiai festivaliui, “Mutua Fides”, nuo ’90s veikiantis klubas “Huize Maas”, H.N. Werkman licėjaus aktų salė, Minerva meno akademijos erdvės ir studentų klubas USVA, kiek toliau esantis dviejų erdvių “Simplon”. ESNS metu koncertai dar vyksta keliose bažnyčiose ir minėtame Oosterpoort komplekse. Visa tai išsidėstę 15-20 minučių atstumu pėsčiomis.
Trečiadienį užbaigia dvi grupės iš salos: koledžo draugeliai iš Birmingemo GANS ir pankrokeriai iš Glazgo Soapbox.
Ketvirtadienį prasideda ESNS konferencija. Pokalbiai apie muzikantų psichologinę sveikatą, DI įtaką etiką ir panaudojimą, festivalių išgyvenimą, koncertų organizavimo trendus ir prognozes, auditorijos pritraukimo meną, Lotynų pasaulio muzikos ir įvairiausių iniciatyvų pristatymai.
Patenku į pokalbį su prodiuseriu, kompozitoriumi ir aranžuotoju Craig Leon, dirbusiu su Blondie, Suicide, karališkuoju filharmonijos orkestru ir kitais. Kadangi šiemet pankrokas švenčia savo 50-metį, daugiausia kalba sukasi apie Ramones, kurių debiutinį albumą prodiusavo Craig. Jis kvatodamas prisiminė, kaip atvykus britų žurnalistui ir klausant šio įrašo studijoje, jie sugalvojo slapčia nuversti garsiakalbį ir taip sukurti legendą, kad Ramones taip stipriai groja, jog net kolonėlės krenta. Taip pat pasakojo, kad Ramones vaikiniai nulipę nu scenos virsdavo susidrovėjusiais kukliais jaunuoliais.
Prieš pat mirtį Steve Strange spėjo apsilankyti ESNS, o šiemet šiai spalvingai asmenybei buvo skirtas atsira panelė. Iš Velso į Londoną atvykęs jaunuolis, tapo vienu “Blitz” klubo iniciatorių ir jo didžėjų – būtent čia 1979-80 susiformavo “naujųjų romantikų” judėjimas. Steve taip pat buvo new wave synth pop grupės Visage vokalistas. Jų hitą “Fade to Grey” žino visas pasaulis.
Nemažai dėmesio buvo skirta ir radijo reikalams. Kelių radijo stočių atstovai dalinosi patirtimi, kaip išlaikyti savo klausytoją. Vieniems atrodo, kad geriausia skirti prioritetą muzikai ir jos dėliojimui, kiti pirmenybę atiduoda radijo laidų vedėjams, kurių ekspertinės žinios domintų klausytoją. Buvo įdomu gyvai klausytis žinomos Sietlo radijo stoties KEXP atstovo Kevin Cole. Pagroti šios stoties gyvos muzikos sesijoje yra kiekvieno alternatyvinės muzikos atlikėjo svajonė ir kokybės ženklas.
Tarp-per-po diskusijų vyksta įvairių šalių ar kompanijų priėmimai, dažnai pagardinami užkandžiais ir gėrimais. Kai kurie delegatai šiuose renginiuose mirksta visą konferenciją. Žinoma, kaip jau minėta anksčiau, daug dalykų vyksta neformalioje aplinkoje prie taurelės.
Po pirmos dienos eilių patirties, pradedi po truputį strateguoti. Kai kuriuos koncertus tenka praleisti, kad į kitus galėtum ateiti anksčiau. Viena nedaugelio grupių, kurią žinojau ir norėjau pamatyti dar prieš festivalį – The New Eves. Jas sužinojau iš “Ore” skelbiamų #pasigarsink apžvalgų. Prie vietinio licėjaus įėjimo nemaža eilė pamatyti šias keturias merginas iš Braitono, pinančias įtraukančias pirmykštės ritmikos ir transcendentinių ritualų kasas. Šalia tradicinių r’n’r instrumentų, smuikas ir violončelė. Freak folk eksperimentai ir kažkoks medieval midsommar post-punk. Pačios muzikantės vadina tai Hagstone Rock. Nauji singlai skamba kiek ramiau, bet paklausykit debiutinio “The New Eve Is Rising”.
Kitas atlikėjas, kurį nustebau pamatęs ESNS programoje, galvojau, jis jau too big ir turbūt iš už Atlanto. Prieš metus dalinomės įsimintinu Joshua Idehen iš Švedijos kūriniu “Mum Does The Washing”, kuriame jis ironiškai išdėsto visą polit-sociologijos kursą per skalbiančios mamos įvaizdį. Kaip koncerto metu prisipažino Joshua, jam tik iš trečio karto pavyko patekti į ESNS programą. Charizmatiškas spoken work meistras gana lengvai išjudino visą salę, koncerto metu skyręs kelias minutes pertraukai, kurios metu publika turėjo paspausti ranką kaimynui ir pasakyti “You’re good!” Ilgaplaukis muzikos prodiuseris Ludwig Parment lydėjo Joshua žodžius asketiška elektronine (šokių) muzika. 2026 m. laukiam debiutinio albumo.
“Vera” scenoje tuo metu groja trio Ditter iš Prancūzijos. Pankiškai energinga popmuzika, judinanti širdį ir kojas. Kažkodėl prisiminiau The Ting Tings. Gaila, Lietuvoje valdo lyrikos ir skysto fanko trendai, galėtų pagaliau prasiveržt ir kiek aštresnės emocijos. Paklausyk Ditter.
Už kelių šimtų metrų stoju į eilę prie minėtos metalistų irštvos “Mutua Fides”. Visai mielame rūsyje groja trio iš Kylio (Vokietija) Kombynat Robotron. Sunkus psychedelic/noise/krautrock veržiasi iš kolonėlių. Ilgaplaukiai vaikinai trumpais šortais demontruoja savo šlaunis.
Naktis užsibaigia su jau minėtais olandais Bug. Atrodo, jie jau turi tam tikrą pasekėjų būrį, nes “Simplon” antras aukštas pilnas žmonių, o grindys taip linguoja, kad net nereikia pačiam šokinėti. Kai kurie fragmentai tarsi nusempluoti iš The Prodigy, juos keičia didelio skaičiaus bpm reivas. Scenoje, be muzikantų, blaškosi šokėja su grandine ir baltas mimas. Vienas retų mošpitų ESNS. Death Grips, The Prodigy, Ho99o9 ir Die Antwoord mėgėjams. Sorry, punktò, neišlaukiau, bet liudininkai sako, kad, nors žmonės kiek ir prasiskirstė, bet tūsas užsikūrė ir salėj dar ilgai skambėjo publikos a capella “la la la”.
Pakeliui į lovą dar užsuku į šalia esančią “Verą” pažiūrėti “pavojingiausios Norvegijos grupės”. Šie pankai išgarsėjo savo energingais koncertais ir melodijomis, net nepastebiu, kaip lieku iki galo. Grupė 15 metų kūrė ir turavo po Europą, kol pagaliau 2024-aisiais išleido debiutinį albumą.
Antroji konferenvijos diena. Visi jau gerokai įšilę, išmasažuoti ir paspangę. Man rytas prasidėjo Estijos ir Islandijos pusryčiuose, kur sutinku pažįstamų iš Talino muzikos savaitės. Deja, lietuviai nieko panašaus neorganizavo. Tiesa, skrajutę su lietuvių atlikėjų nuotraukomis ir pasirodymų laikais mačiau. Savireklama ESNS labai svarbu, tam naudojamos įvairiausios priemonės. Labiausiai, žinoma, veikia atvedimas už parankės į pasirodymą, bet tai reikalauja nemažai įdirbio.
Šiandien kalbama apie kritišką klausymą, socialines medijas, sėkmės išgyvenimą (vėl apie psichologinę atlikėjų sveiktą), tyrimų duomenų pavertimą realiais pokyčiais, aktyvizmą (konferencijos metu ryškiai išsiskyrė Greenpeace aktyvistai su savo plakatais, lipdukais, lankstinukais ir t.t.), haipo traukinį, muziko verslo mokesčius, kaip kalbėti apie moteris, kai moterų nėra kambaryje, DIY turavimo nuotykius, make socials social again, nepriklausomus festivalius ir kodėl jie vis dar vyksta, analoginius triukus naujajame pasaulyje ir kt.
Patekti į Maria Iskariot koncertą, pasirodo, neįmanoma – eilė tiesiog nejuda ir norint kažką pamatyti, reikia numatyti kelis žingsnius į priekį.
“Vera” + Estija + Tricky… prie ko čia Tricky? Gitaristė ir dainininkė Mariin Kallikorm nuo 2019-ųjų grojo triphopo princo Tricky grupėje ir turavo su ja. Pernai pavasarį Mariin įrašė 10 savo kūrybos dainų ir dabar koncertuoja su savo grupe mariin k. Švelnus ir erdvus shoegaze/dream pop liejasi iš kolonėlių. Mariin džiaugėsi, kad Groningene šilčiau nei tėvynėje. Buvo apie +8.
Tuomet mečiau kelią dėl takelio ir pasukau link airiškos aludės, kur jau 16-tą kartą vyko “The Sound of Young Holland” renginys – paralelinis jaunų ir ne tokių jaunų garsų pristatymas. Koncertų organizatoriai “Lepel concerts” ir leiblas “Subroutine records” parinko 10 grupių, kurios dvi dienas grojo itin ankštame pub’e. Patekau į antrąją dieną, kurią užbaigė Roterdamo noise indie trio The Sweet Release of Death. Grupės nariai jau kurį laiką kūrė savo atskirus projektus, bet šia proga po ilgos pertraukos nusprendė vėl pagroti. Visi susigrūdę, garsas pusėtinas, muzikantų beveik nesimato, bet kažkoks geras jausmas klausytis muzikos ne pardavimui, o tiesiog.
Dar nuslenku į grand teatrą pažiūrėti intriguojančių Califato 3/4 iš Ispanijos pasirodymo, bet pradžia užsivelia techninėse problemose (pirmą kartą ESNS), pranešama, kad jas ištaisyt truks bent 20 minučių.
Nusprendžiu, kad logiškiausias sprendimas užbaigti ten, kur viskas Groningene ir prasidėjo – “Vera” klube, čia grojo triukšmingi airiai Bucket. Brutalus ir chaotiškas skambesys – taip galėtų skambėti mūsų Defektas, jei nebūtų tokie geraširdžiai PC – vėl pagalvojau, kad lietuviškai scenai trūksta sveiko pykčio, intensyvumo, iškrypimų, visi nori būti radio draugučiai ir nieko neįžeisti. Taip ir norisi papurtyti, kad atsibustų.
ESNS veteranai jau žino, kad paskutinė diena “Noorderslag” skirta vietinei publikai ir vietiniams atlikėjams. Visas veiksmas iš miesto grįžta atgal į Oosterpoort kompleksą ir čia 10-yje sirtingų erdvių atsidaro tikras muzikos supermarketas. Kalbant atvirai, visa tai neatrodo labai apetitiškai: aplink tvyro sukepusio maisto ir aliejaus kvapas, prie gėrimų išsirangiusios eilės, visur pilna žmonių ir, oi kaip netikėta, eilių. 90s alternative rokerius Honey I’m Home praleidžiu, nes neįmanoma patekti į salę. Nenorėdamas stumdytis, iš anksto užsiimu vietą prieš Naga Kirana pasirodymą. Intymus ir lengvai judantis Indonesian flavour indie pasirodymas. Šiame projekte dalyvauja ir Mauskovic Dance Band bei Altin Gun nariai. Pabaigai pasilinksminu socialiai atsakingo pankroko kvarteto iš Utrechto koncerte. C’est Qui? groja kiek padrikai, bet nuoširdžiai. Tarpuose kalba apie svarbius dalykus ir paskui sako, ok, galim toliau linksmintis. Energijos neatimsi.
Sklaidantis rytiniam rūkui atsisveikinu su jaukiai apsnūdusiu Groningenu – tokio tuščio jo dar nemačiau. Traukinių stotyje ESNS likučiai keliauja savo kryptimis. Manoji – Amsterdamo oro uostas ir šaltyje sustingęs Vilnius. Jaučiuosi persisotinęs muzika, miniomis ir eilėmis, bet, tuo pačiu, gyvai išbandęs vieną srauniausių europietiškos muzikos verslo sūkurių.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Komentarai