Jei sako, jog „Melt!“ festivalis skirtas Berlyno chebrai, tai galima neabejojant pripažinti, jog „Satta Outside“ dedikuojamas Vilniaus jaunimui. Tą patvirtino ir brolis, pakomentavęs, jog visa tai atrodo kaip eilinis šeštadienis ŠMC kavinėje: su tais pačiais veidais ir tom pačiom kalbom.
Tačiau kam tai užkliūna tegul pasilieka savo Vilniuje, nes čionais susirinko visi vieningai švęsti Žolinių bei menų ir muzikos susivienijimo šventės. Tiesa, dar pastarojoje žodžių grandinėje yra būdvardis „alternatyvi“, tik ją jau sunku darosi identifikuoti šiame alternatyvios pop muzikos, marketingo gudrybių bei šašlykų liūne.
Šviežiems festivalininkams pranešame, jog oras čia kol kas tiesiog idealus ir ne kurortinis: nuo švininių debesų ir smarkaus lietaus iki šeštadienį nuo pat ryto kaitinančios saulės. Pats laikas būtų traukti į „Satta Outside“ pliažą. Tačiau kol kas trumpai apie tai, kas vyko penktadienį.
Iš vienos pusės keista, o iš kitos – net neturėtų kilti klausimų, kodėl lietuvių atlikėjai kol kas sulaukė didžiausio palaikymo. Tiek hip-pankroko padavę ir savo jėga nustebinę M.I.R. Project, tiek jau labai labai suaugusiai po atsigavimo skambantys EMPTI pasirodymai varvėjo klyksmais ir plojimais. Pastarasis kolektyvas, beje, iš to savo subrendimo jau kartais užklimpsta kažkokioje gyvenimo prasmės paieškų kūryboje, gimdančioje liūdnus ir neįdomius gabalus. Tačiau naujai atgimusi senoji programa visiškai skamba kitaip priversdama trypčioti tiek senesnius EMPTI gerbėjus, tiek šviežius jaunuolius – tokio siautulio ir tiek rankų per jų koncertą kol kas neteko dar čia matyti.
Prieš suomius The Valkyrians prasidėjo gausius lietus visus sugynęs į iš valgyklos į angarą persikėlusią šokių ir didžėjų salę. Čia viskas dar labiau rough nei visa jachtklubo aplinka: nuogų baltų plytų sienos, rusiškos armonikos formos radiatoriai ir tiesiog plati pakyla vydžėjams ir didžėjams su gera garso sistema. Pastaroji parodė savo galią tiek per lietuviškų džiazo ir miesto ritmų apkrautą Cafeteria komandos pasirodymą, tiek per Mark Splinterio strikly 100% Lithuanian dubwise popuri setą, kurio metu nuo žemų virpėjo kiekvienas kojos ir kitų kūno vietų plaukelis.
Ausis čia teko paslėpti per britų sunkiasvorio Loefah pasirodymą, kuris dubstep kočėlais užminkė juodos duonos kepalus kaip reikiant ir pašovė į dulkių pilną salę nemenko drebesio. Tatai greičiausiai ir privertė bėgti lauk, nes čia jau viskas buvo jaučiama ne kūnu, bet smegenų ląstelėm, kurios, paskatintos šiaip visokių skysčių, ilgainiui ėmė tinti tiesiog vietoje . Bet tai jau buvo beveik pabaigoje.
Gerokai prieš tai didžiosios scenos veiksmą nuo lietaus linksmo ska ir romantiško regio doze pradžiovinę The Valkyrians užleidžia vietą rusams Messer Chups. Pastarųjų būgnininkas ant „bajerio“ pasidžiaugia, kaip smagu groti čia, Latvijoje. Tai bene buvo vienintelis apskritai kalbėjęs grupės narys, nes kiti du, ekstravagantiškieji, Tarantino darbų herojus primenantys bosistė bei gitaristas tiesiog pylė nuo scenos dušimtai-procentinį surf instrumentalą persmelktą žinomų filmų melodijomis. Visa tai kvepėjo kuo rimčiausia psichodelika, tačiau šokiais – nelabai.
Šiek tiek pasigedau kažko daugiau nei galvos linkčiojimo ir per ONRA pasirodymą, kuris varė tikrai konceptualiai ir moderniai, tačiau, spėju, dauguma tokiame nakties įkarštyje jau labai norėjo pašokti. Galbūt organizatoriai logiškai sudėliojo atlikėjų pasirodymų laikus taip, kad festivalininkai turėtų jėgų ir šeštadienio pramogoms, o gal tiesiog viskas buvo gerai – tik per daug „ilgų salų“, „kanapinių“ ir visokių meksikiečių aplink gundė…
Meninės dalies kol kas dar nepavyko užtikti, tačiau taip, kaip išnaudojamos aplinkos detalės yra paprasta, bet pagirtina: tiek painto simuliatorius ant medžio netoli didžiosios scenos, tiek drebanti ir žaižaruojanti „pikselinė“ jūrų marių mergina atgijusi iš praėjusių metų, tiek ant stogų neatsargiai su ugnimi besielgiantys išties suteikia renginiui daugiau interaktyvumo, nei praėjusiais metais. O ir šiaip dešrų, gėrimų, tūlikų bei visokių fizinius poreikius patenkinančių mažų zabėgalkų čia apstu.
Tad jei vis dar abejojate, kviečiame mesti iš galvos tokias mintis, griebti rankšluostį, „konversus“, lietpaltį iš Maximos už du litus ir greitai skuosti į Smiltynę, nes šis vakaras bus būtent tas. Jei vis dėlto nuspręsite leisti laiką su savo geriausiu draugu Feisbuku, tai kviečiame klausytis tiesioginės transliacijos Neringa FM bangomis internete.
Visiems kitiems skaitantiems šią apžvalgą iš festivalio, dėkojame už gerą nuotaiką ir kviečiame šiandien nepadauginti, nes 20 val. demonstruosime „Ore kino įvykį“, o po to šokdami su Souleance, Kelpe, Pablik ir kitais klijuosime tau ant nugaros lipdukus.
Ir pabaigai šiek tiek tautosakos. Penktadienio festivalio frazės: „Our drummer is in hospital“, „And this song goes like this“ bei istorija apie Mozę, praskyrusį Baltijos jūrą, kad Jėzus galėtų nueiti į Švediją pasiimti alaus.
Komentarai