Su kino režisieriumi Sauliumi Baradinsku pirmą kartą bendravome prieš 15 metų, kai jis su “Vilnius Temperature” draugais pradėjo filmuoti muzikinius klipus, o dabar sveikinamės Roterdamo filmų festivalyje, kuriame debiutavo jo tarp studijų Amerikoje kurtas ir Lietuvoje filmuotas trumpametražis „Betono vaikai“. Šis filmas yra savotiškas pasiruošimas Sauliaus didžiajam debiutui miuziklui „Betono muzika“, nagrinėjančiam Lietuvos kine dabar itin trendinantį 9-tąjį dešimtmetį ir jo vaikus, užaugusius savo susikurtame pasaulyje. Jame laisvės yra gerokai daugiau nei realybėje. Nenuostabu, kad karjeros pradžioje muzikinius klipus filmavęs režisierius savo naujam kūriniui taip pat pasirinko muzikantą. Vieną pagrindinių vaidmenų „Betono vaikuose“ atlieka Abudu lyderis Domantas Starkauskas.
„Betono vaikai“ vysto panašią tematiką kaip ir Sauliaus apdovanotas trumpametražis filmas „Techno, Mama“: istorija apie išgyvenimą rajone, tėvų dėmesio ir meilės stoką, smurtą artimoje aplinkoje ir gatvėje.
Su režisieriumi kalbamės apie „Betono vaikų“ debiutą, Roterdamo kino festivalį, muzikos reikšmę Sauliaus darbuose ir kitus dalykus.
Sauliau, Roterdamas garsėja savo architektūra. Ar teko pasivaikščioti po miestą? Kokie įspūdžiai?
Ačiū labai, kad paklausei šito, nes vakar kaip tik ėjau apžiūrėt Roterdamo. Labai nustebino inovatyvus modernios architektūros lygis, kai erdvė, atrodytų savaime suprantama, nustebina savo niuansais. Kalbu apie pastatą, kuris yra ir tiltas, ir daugiabučių kvartalas su kvadratiniais įstrižais namais. Man buvo taip įdomu, nuėjau į butą, atrodantį kaip pastatytas kvadratinis rombas, kuris tarsi sukasi viduje. Man net apsvaigo galva, paskui tikriausiai apėmė net klaustrofobija. Ką noriu pasakyti, kad architektūra leidžia pamatyti miestą visai kitaip ir net šis festivalis yra būtent toks: jis pasisako už eksperimentinį kiną, dar vadinamu “Cinéma d’auteur” ir… labai gera būti to dalimi – ir mieste, ir festivalyje.
Faina, kad paklausei apie architektūrą. Ką dar norėjau pasakyti, kad man didžiausias malonumas yra tai, kad galiu keliauti po pasaulį, stebėti architektūrą, nes tai yra vienas iš mano hobių.
Koks jausmas paleisti naują filmą į pasaulį? Tau tai, žinoma, nėra pirmas kartas, tačiau jau esi kitoks, baigęs mokslus Amerikoje, sukaupęs įvairesnės patirties.
Labai dėkoju, kad klausi, nes man asmeniškai kiekvieną kartą pasaulinė premjera yra filmo paleidimo pradžia. Bet didžiausias grožis yra tai, kad pasaulinė premjera yra pirmasis kartas, kai tavo filmą mato auditorija, nieko nežinanti apie tave ir tai yra pirmasis susitikimas kino salėje, kur pirmą kartą galiu girdėti ir jausti kai žiūrovas reaguoja į filmą.
Po pirmųjų peržiūrų gavau labai įdomių pasidalinimų, žmonės prieina, džiaugiasi filmu. Labai šiltai priėmė. Labai džiaugiuosi, nes vis tiek jaudinausi. Iš tikrųjų man, kaip režisieriui, mačiusiam šį filmą, nemeluosiu, tikrai bent 200 kartų, didžiausias grožis yra tai, kad kai „eina“ filmo titrai, suprantu, koks dėkingas esu visai komandai, kuri prie jo dirbo. Roterdame man tiesiai į širdį pataikė, kad daug lietuvių atėjo ir iš viso pasaulio šalių, iš industrijos, džiaugiuosi, kad daug kas parašė Instagrame. Tai įkvepia kurti ir judėti toliau.
Tikrai daug lietuvių buvo, daug palaikymo iš salės, kokius jausmus tai sukėlė?
Miela, kad ar būčiau Amerikoj, ar čia, ar Ispanijoj, ar UK, visur ateina lietuviai ir taip nerealu, kad taip visada palaiko.
Pirma peržiūra buvo nuostabi, nes ir Domantas Starkauskas buvo su Kasparu Varanavičium, o Kasparas dar nebuvo matęs filmo. Jaudinausi, nes visą laiką „yra nervas“, kai aktorių pakvieti sudalyvauti peržiūroje ir pasirodyti. Tai labai faina, kad jie abudu džiaugiasi filmu, bent jau man taip sako (juokiasi) ir labai džiaugiuosi, kad filmas pradėjo gyvent savo gyvenimą.
Lietuvoje premjera numatyta pavasarį. Irgi labai jaudinuosi, nes Lietuvoje visada yra sunkiau, nes „naudoju“ Lietuvą ir jos pasaulį, noriu kurti lietuvišką kiną ir rodyti jį pasauliui.
Filmas pasakoja apie paauglį, kuris yra rajono „stukačius“, skundikas, jį persekioja vietinės paauglių gaujos. Svarbiausias klausimas, ar „menininkas“ paauglys išvis gali apsiginti, smurtauti. Bet džiaugiuosi, kad pasidariau testines peržiūras tiek užsienyje, tiek Lietuvoje ir tai buvo labai naudinga filmui. Nekantrauju Lietuvoj parodyt šį filmą.
Norėjau paklausti apie 90-inius. Man įdomu pakalbinti savo draugus ir jų tėvus, pasiklausyti jų įžvalgų apie filmus (pavyzdžiui, Igno Miškinio “Pietinia Kronikas”, Saulės Bliuvaitės “Akiplėša”, Romo Zabarausko “Porno melodrama”, tavo „Techno Mama“). Teatre 90-inių estetika ir kontekstai taip pat naudojama tokių režisierių kaip Eglė Švedkauskaitė spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“.
Pasikalbėjus su tiek draugų tėvais, tiek su savo artimaisiais, atrodo, kad jiems tie 90-iniai jau pabodo ir nesinori apie juos žiūrėti. Jie patys reflektuoja, kad tai gali pereiti į tų laikų romantizavimą, „pametant“ tikrąją istoriją.
Žinoma, mano kartos žmonėms, gimusiems po 2000-ųjų, šie kūriniai atrodo kaip įdomios istorijos apie 90-inius. Ką pats manai apie galimą to laikmečio romantizavimą?
Negaliu generalizuoti ir atsakyti už kiekvieną žmogų, jaunesnį ar vyresnį, bet galiu kalbėti tik apie save ir savo jausmus, kaip kartos atstovas, nes esu 90-ųjų vaikas. Svarbu, kad mano filmų, ar Saulės Bliuvaitės, ar „Pietinia kronikas“, ar kitų lietuviškų filmų dėka vyksta jaunos kartos ir visuomenės gijimas bei dialogas. Apie tai daugiau rašoma Danutės Gailienės knygoje „Ką jie mums padarė“ (2008 m.). Nuostabi knyga. Psichologijos docentės, profesorės pasakojimas apie tris kolektyvines okupacijų traumas Lietuvoje, dvi sovietų ir vieną nacių. Svarbu tai, jog kai kuriant filmus ar rašant knygas apie 90-inius, mūsų karta gyja, nes papasakojame savo istorijas. Kitos kartos gali to nepriimti, nes jie matė kitaip, tai yra visiškai normalu. Tai yra kartų balsai ir tai visą laiką yra universalu, tėvai ne visą laiką sutaria su vaikais, nes tai yra apie Skirtingus požiūrius ir vertybes. 90-inių istorijos yra svarbios girdėti, nes, kalbant apie filmą „Betono vaikai“, jo personažas Rokas ’97-aisiais turėjo formuotis besiformuojančioje valstybėje. Tėvai buvo užsiėmę emigracija į išsvajotąją žemę Ameriką, tad kad jam kiekvieną dieną reikia kovoti už gyvybę kieme, nebuvo jų reikalas, nes jie turėjo kur kas didesnių „rūpesčių“. Tai yra istorijos, kurios netrukus užsimirš. Filme pasakojama apie Roko patirtis tokiame kontekste. Manau, tai priklauso ir nuo žanro, tono, kalbame apie dramą-miuziklą, kitokį žanrą, kurio dėka tarptautinei auditorijai per kiną ir muziką galiu papasakoti jausmą, ką reiškia gyventi tais metais Lietuvos post sovietiniame rajone.
Džiaugiuosi, kad paminėjai žodį „tonas“ nes norėjau paklausti apie koloritą. Dvi spalvos, raudona ir mėlyna, yra esminės tavo filmuose. Kodėl?
Labai geras klausimas, visų pirma, su spalvomis turiu labai asmeninį santykį, nes architektūroje mokiausi spalvotyros. Įstojęs mokytis Amerikoje, dar labiau išgryninau savo stilių. Spalvos visą laiką buvo didelė mano gyvenimo dalis. Nuo pat vaikystės paišiau ir visą laiką „būdavau su spalvomis“.
Vienas dalykų, jog kiekvienas kino režisierius fantazuodamas su magiškuoju realizmu bando pabėgti nuo labai sunkių dalykų. Spalvos yra didelė to dalis ir filme tai panaudota specialiai per vizualumą.
Žaidimų aikštelė – viskas joje yra labai spalvota, tačiau tai yra žaidimo aikštelė, kurioje niekas nežaidžia. Kodėl naudoju mėlyną spalvą, nes ateinu iš disfunkcinės šeimos ir mano visas vaikystės vaizdinys buvo mėlynas – labai šalti santykiai, kuriuose bandžiau rasti tikrą palaikymą savo artimoje aplinkoje. Įdomu, kad būtent daug piešiant ir tam tikri draugai padėjo per raudoną spalvą atrasti savo širdį, pozityvą, meilę, palaikymą. Šie du poliai man yra kaip jing ir jang, kaip trauka, jie tarpusavyje visą laiką kovoja. Dėl to mano personažai ir pasauliai visada susiję su šiomis spalvomis.
[,,Betono vaikų“] personažai raudoni, yra mėlynas personažas, jis labai talentingas, bet tarpusavy jie nesusišneka, nes yra skirtingi, skirtingų spalvų. Ar personažas-menininkas kada nors atsakys smurtu? Ar jis nori atsakyti smurtu? Man tai rūpi.
„Techno Mama“ irgi yra filmas apie jauną coming-of-age paauglį, norėjusį pabėgti. Galų gale, jis pabėgo, o šis filmas taip pat yra apie norą pabėgti, bet pagrindinis herojus liko ir niekados nepabėgo.
Tau pasakojant prisiminiau Roko buto dekorą – jis visas mėlynas. Dabar man „atsirakina“ kai kurie dalykai, tas šaltis…
Muzika, ką ji įprasmina tavo filmuose? Ritmą? Pabėgimą nuo realybės? Terpę, pereinančią iš išorinio pasaulio į vidinį?
Pats paauglystėje turėjau grupę, moku groti akustine gitara, pianinu, bosu. Nors netapau muzikantu, mano noras būti prie muzikos matosi mano praeituose darbuose: „Vilnius Temperature“, „Sapiens Music“, režisuoti muzikiniai klipai Lietuvos ir užsienio atlikėjams. Studijų metais mano muzikiniai klipai pateko į kino festivalius ir jau tada laimėjo apdovanojimus. Būtent tada mano aplinka ir pažįstami žmonės mane paragino „Ei, padaryk filmą“. Būtent tai atvedė ten, kur pradėjau daryti filmus.
Nuostabiausia, kad „Betono vaikai“ yra pirma labai sąmoninga mano kino pasaulio mintis. Kai pradėjau studijuoti Amerikoje, jau dariau šį filmą, gavęs Venecijos, Europos kino akademijos pripažinimą, ir bandžiau suprasti, ką aš noriu juo pasakyti. Muzika, pavyzdžiui, „Techno Mamoje“ buvo dalis filmo, kūrė jo atmosferą, tačiau „Betono vaikuose“ pirmą kartą muziką panaudojau kaip storytelling įrankį. Man muzika yra istorijos dalis, ne tik formuojanti personažus, bet ir padedanti jiems užaugti ir pasikeisti. Nes ir man taip buvo, manau, tai yra labai universalus žmogiškas jausmas. Tai yra priežastis, kodėl klausomės muzikos. „Betono vaikuose“ aš jau kaip kino režisierius sujungiau muziką su kino kalba ir padariau iš jų vieną kūrinį – miuziklą.
Ar šiuo metu turi mėgstamiausią dainą?
Oj, labai geras klausimas, kaip tik išėjo „Spotify Wrapped“ – mano visos dainos iš naujausio Bon Iver albumo „SABLE, fABLE“. Negalėjau patikėti, top5 dainos buvo iš to albumo, o fainiausia yra „There’s a Rhythm“. Esu didžiulis Bon Iver fanas ir labai norėčiau nueiti į jo koncertą.
Labai įdomu, nes seku tave instagrame ir esu pasilove‘inus vieną dainą („This Empty Town“ by Jaguar Sun).
Jo, aš Instagrame labai daug laiko praleidžiu ieškodamos dainos, kai kažką postinu.
Dar norėčiau paklausti apie gyvenimą užsienyje, pavyzdžiui, dažnai pasakoji apie pozityvumą ir kreivus žvilgsnius į tave, kai esi tiesiog „gera(s)“ Lietuvoje, o Amerikoje kaip tik pozityvumas yra tarsi norma – ar tau ten buvo lengviau?
Esu dėkingas gyvenimui, žmonėms, šeimai, žmonai, kad galėjau gyventi Amerikoje ir studijuoti vienoje geriausių kino mokyklų ir mano patirtis buvo visai kitokia. Atvykęs į Los Andželą, kur kaip visi man sakė, kad daug tokio perdėto pozityvumo, patekau į labai gražiai mane priėmusią bendruomenę, kuri vertino ir palaikė mane už mano kūrybą, mano meną. Tai yra bendruomenė, kuri jau 100 metų kuria kiną ir joje daug legendinių kino asmenybių, su kuriais/-iom galėjau susipažinti ir pabendrauti. Tuomet pamačiau, kiek palaikymas veikia mane. Ir kaip esu dėkingas kad prisijungiau prie „American Film Institute“ alumni šeimos. Ir man patinka palaikymas ir pozityvumas – visą laiką esu už tai ir, manau, kad tai yra tik kultūriniai skirtumai. Pavyzdžiui, jei mane sutiktumėte žiemą Lietuvoje: kai pusto sniegą, vėjas, šlapdriba, tikrai sunkokai pamatysite mano šypseną, nes tuo metu man labiau rūpi, kaip išgyventi žiemą ir neperšalti. O kai šilta, Lietuva kaip Amerika, visi atviri, šilti ir besišypsantis. Ar tai kultūriniai skirtumas, o gal tai tiesiog saulėtos dienos?
Dar vieną dalyką norėčiau pridėt, kad tik nuvažiavęs į Ameriką, gana ironiška ir absurdiška, kad man tam prireikė 35 metų, supratau, kad Lietuvoje labai sudėtingas santykis su kritika. Du metus mokinausi, kaip kritikuoti ir atskirti, kur kritika, o kur prasideda tiesiog įžeidinėjimai. Lietuvoje pastebėjau, kad kalbame apie palaikymą ir pozityvą, bet reikėjo susitvarkyt su kritika ir atskirti šiuos dalykus, nes vis dar matau dideles okupacijas traumas ir patyčių kultūrą, kai kurie žmonės viešai menkina ar žemina kitus piliečius – to netoleruoju.
Kritika yra ne tam, kad sumenkintų, pažemintų, labai įdomu tai suvokti, tuomet gyvenimas iš tikrųjų palengvėja. Man gražu, kaip Lietuvoje palaikymas pasijunta veiksmais: visuomenės ir valstybės parama Ukrainai, arba kaip gražiai dabar neseniai lietuviai palaikė Dakaro ralio čempionus.
Grįžkime į festivalį, ar jau matei kokių filmų, galbūt lauki kokių nors peržiūrų?
Teko žiūrėti ir kitus shorts‘us, buvau festivalio atidarymo filme („Providence and the Guitar“) su Salvador Sobraliu. Absurdas, labai įdomus filmas, galėčiau pasakyt, kad surezonavo, nors turbūt nesu jo tiesioginė auditorija, bet supratau, kad tai – puiki literatūrinio kūrinio ekranizacija, nuostabi užburto kartų istorijos rato sujungimas.
Man patiko pažįstamo prodiuserio suomių filmas „Kaip pavogti prezidentą“. Įspūdingas kūrinys apie 1930 m. radikalaus judėjimo Suomijoje prezidento pagrobimą, kuris prasidėjo vakarėlyje, kuriame girti radikalai inicijavo valstybės perversmą. Tikrais faktais paremta istorija, absurdiška stebėti, jog prasidėjus pagrobimui, patys suomiai suprato, kad jie nėra radikalūs ir agresyvūs. Jie kaip tauta yra labai nuolankūs, vertybiški žmonės ir jiems nepavyksta padaryt to perversmo – negalėjau patikėti kokia tai aiški užduotis, tačiau kaip sudėtinga jiems tai padaryti. Įdomu žiūrėti, nes surezonavo su Maduro pagrobimu realybėje. Pagrobdamas prezidentą, neišsprendi problemos, nes ji yra visoje tautoje ir šalyje. Visiškai šių laikų aktualijos.
Kitas man labai patikęs filmas iš mūsų programos „The Long Goodbye“ – venesualiečių režisieriaus Santjago Martín „Last Seen, Long Time Ago“. Mane jis labai palietė, nes pasakoja apie Venesueloje įsimylėjusį jaunuolį, kuriantį filmą ir turintį atsisveikinti su mergina, išvažiuojančia iš Karakaso. Santjagas kuria nuostabią jauno žmogaus esę apie gyvenimą, laiką ir santykius, kurie nutrūksta, ne apie tuos, kurie tai inicijuoja, o tuos, kurie turi tai priimti. Nerealu, kada Santjagui sakiau, kad jo filmas taip gražiai plaukia per atmosferą, jis atsakė: „Jo, mano didžiulis įkvėpėjas yra Jonas Mekas“. Negalėjau patikėti, kaip tai yra nuostabu. Labai faina susidurti, kaip lietuvių kūrėjai palieka savo pasaulį. Džiaugiuosi, kad tai yra istorijoje.
Dar eisime į „Tiger short“ konkursą, vieną korėjiečių filmą. Esu festivalyje su Beata, ir kartu, ir atskirai dalyvaujam festivaly, bet eisim dar kartu pažiūrėt filmų. Taip pat dalyvausiu festivalio industrijos renginiuose: susitiksiu su ekspertais, dalyvausiu pitcho dirbtuvėse.
Pokalbyje su Nomeda 2023 m. ji tavęs užklausė, su kuo norėtum taip atvirai pasikalbėti, kaip jūsų interviu. Atsakei, kad su 7-mečiu savimi ir norėtum nuraminti jį, kad viskas bus gerai. Norėčiau paklausti, ar savo filmais kalbiesi su tuo 7-mečiu?
Prisimenu šį pokalbį su Nomeda. Augdamas turėjau tam tikrų sunkių išgyvenimų, būdamas 6-7-erių, visą laiką piešdavau, per piešinius pabėgdavau į kitą realybę. Man kartais buvo sunku suvokti gyvenimą, norėjau greičiau užaugti. Tada susiformavo mano vizualus talentas.
Pradėjęs studijuoti Amerikoje, turėjau padaryti net septynis filmus, kūriau filmą vaikams ir, atsimenu, rašiau apie fantastinį Las Vegasą 2070 metais, statėme didžiulį setą. Vaikščiojau po tą setą ir pajutau tokią vidinę palaimą, nes supratau, kad esu tas pats vaikas, kuris piešė ir kūrė. Todėl man yra faina, kad metai bėga, bet aš nesijaučiu, kad senstu, nes mane visada lydi ta kūryba.
Galiu pasakyti, kad mano svarbiausia misija gyvenime – išlaikyti tą santykį su vaiku. Yra visokių gyvenimo dalykų, bet svarbu nepamiršti to vidinio vaiko. Mano atveju, labai džiaugiuosi, kad jau 8 metus einu į terapiją, su tuo vaiku kalbuosi ir labai gerai sutariu, įsiklausau. Manau, svarbu kurti santykį su savimi, kuo tiksliau kalbi apie savo išgyvenimus, tuo labiau auditorija gali su tavim susitapatinti. Man tai labai svarbu. Aš su tuo vaiku labai gerai sutariu, klausausi, visada leidžiu pailsėti, bet vis tiek mokinuosi, kaip jį apsaugoti.
Svarbiausia, išlaikyt tą norą, nes žmonės dažnai pasiduoda…
Jo, nes, manau, didžiausias pavojus yra cinizmas. Cinizmas yra pirmas iš rimtų pasidavimo ženklų. Turiu nuostabų tėvą, jam 70 ir jis iki šiol išlaikęs savo vidinį vaiką. Sakiau sau, jeigu turėsiu bent 20% to vidinio vaiko kiek mano tėvas turi dabar, būsiu labai laimingas.
Ačiū labai už pokalbį.
Komentarai