Bhangra Night @ Gravity

Išgirdęs iš Gravity ‘kreatyvo’ Rick’o apie Cliffy vizitą, truputį nusistebėjau pasiryžimu vietinę publiką lepinti bhangra vakarėliu, juolab paskutinis šios muzikos propaguotojo Punjabi MC’s vizitas (skirtas kur kas platesnei auditorijai ir visai ne klube) baigėsi visiška nesėkme, tiesa, nulemta ne kokybės ar organizacinių veiksnių, o elementariausio lietaus, tą smagų rugpjūčio šeštadienį sužlugdžiusio ne vieną stambiabiudžetį renginį. Juolab, Cliffy vardas yra daugiau asocijuojamas su įvairių rakursų brazilų muzikos vakarais, nors pastaruoju metu šis indiško folkloro fenomenas užkariauja vis daugiau laiko ne tik radijo eteryje, bet ir Londono klubuose. Bet viskas lyg ir buvo tvarkoje.

Visų pirma – mažas autentikos fragmentas, nusileidus g laiptais apačion – ponas Lomonosovas iš grupės „Svara“, zulinantis sitarą, kuris stebėtinai puikiai dera prie fancy disko, „Chic“ ir „Sly and the family stone“ pavidalu skriejančio iš pagrindinės arenos. Supacide, kaip visąlaik, aukštumoje. Pastaruoju metu šis Danijos patikėtinis Lietuvos reikalams kaip reta aktyvus ir, kas gan reta, jo kokybė dar vis nekvestionuojama.

Netgi būdamas visiškai abuojas šokiams, randu save priešais altorių kraipantį klubus ir naiviai besidžiaugiantį tuo nenusakomu disco “groovu”. Supacide po seto kažkaip pavirksnojo, jog “everything i tried to do with t-tables went wrong today”. Ot durnius, pagalvojau, neregėtas gi kuklumas. Po klubą valso ritmu ratus sukinėjo svečias iš ūkanotojo Albiono, žilagalvis jaunuolis savo mėgiamiausia raudonai-balta “maikute”. Su kolega dozavome gpl’us ir mąsliai tyrinėjome rinką, kol būriais nepradėjo plūsti lankytojai, kaip visada, pabrėžtinai stilingi ir nevengiantys to parodyti. Lengvai šaipėmės, o Cliffy tuo metu jau dėjo seriją to įkyraus “ni ni ni ni ni ni ni nii ni ni ni ni ni ni nii”, pramaišiui su šiek tiek breakbeato, dnb, hip-hopo, kol apie antrą neištvėrė ir išgirdome kažkurią tai nemariojo Micheal Jackson “Billie Jean” (Kenny Dope?) versiją, sukėlusią ovacijas, išauginusią rankų mišką ir pan. Pigus, bet tebeveiksmingas triukas.

Tačiau didžiausiai mano nuostabai, fenomenalų furorą sukėlė lig tol keletą kartų vakarėliuose skirtingų dj atlikime girdėtas Karminsky Experience “The Hip Sheik”. Bene ketvertą metų egzistuojantis ir, tikiu, ne kartą Gravityje grotas kūrinys tarsi suspindėjo naujoje šviesoje, užpildęs visą klubą sprogstančia energija, klaberiai puolė raitytis pagal smegenų sultis sunkiančią perkusiją, šen bei ten švysčiojo kojos rankos ir gabalai gyvos mėsos, strobai liuobė visu savo lempiškumu, na, epitetų man vistiek pritrūks, nors tu ką.

Nėriau nuo to viso šėlsmo į intymu dvelkiančią raudoną palapinaitę, suręstą chill-out zonoje. Pilna pagalvėlių, pintinės, kurios, sprendžiant iš lupenų, su kaupu buvo prikrautos apelsinų ir bananų, vualis, kurio apgaubta akis prisidengusi raštuota skraiste savo tamsaus gymio klubus vingiavo panelė Rašajada iš Udžapuro. Na, iš tiesų jokios šokėjos nebuvo, bet galėjo, ar ne? Šioje vietoje Gravity arba pataupė pinigą, arba tiesiog nesugebėjo rasti ko nors tinkančio šiai vietai. Tik to ir betrūko iki pilnos laimės.

Tiesa, palapinei nebuvo lemta ilgai išstovėti – vakarėlio įkarštyje ją keletą kartų brutaliai nugriovus, darbuotojai su stebėtinu greičiu ją surinko (primečiau, reikėtų kada su vienu iš tų vyrukų į kokį turistinį žygį išsiruošti, būtų iš ko pasimokint, kaip reikia surinkinėti palapines). Tuomet man, besirangančiam ant sofkutės-vilioklės, atsivėrė vaizdas į visą įmanomą erdvę, kurią galėjau apžvelgti iš šio dėkingo taško.

Gravity stebina savo darbo kokybe – nepaisant įsisenėjusios problemos su aptarnavimu, kai tau reikalingo gėrimo tenka laukti keliolika minučių (man taip ir buvo – neišlaukiau ir pasitenkinau gurkšneliavimu iš draugų taurių), negali sakyti, kad barmenai tinginiauja. Visi turi savo griežtai apibrėžtą erdvę, savo darbą ir… savo klientus. Be to, visąlaik smagu pastebėti, jog G nemažai dėmesio skiria baro darbuotojų aprangai – niekada neišvysi barmenų, be priežasties dėvinčių kokius nors banalius saldaus importinio alkoholinio gėrimo marškinėlius.

Štai šį kartą jie buvo pasipuošę tokiomis rusvomis, pasikartosiu, autentiškomis tunikomis, ir kai kuriems vaikinams tai itin derėjo prie veido ir šukuosenos. O menamu laiku Cliffy staiga nusprendė, jog “bhangra for two hours is far enough” ir valandėlę skyrė bossa jazz ir kitiems šio nuostabaus žanro perliukams. Pagrindinė vakaro programa jau kaip ir ėjo pabaigon, dar šiek tiek pasistaipiau pagal Tadeu Nice skleidžiamus garsus ir žiebiau namo.

O ką, pagalvojau, visai geras vakarėlis.