The Wall @ Vingio Parkas

Rugsėjo 1 dieną moksleivių choras traukia “We don’t need no education…” (mums nereikia išsilavinimo). Mokytojai griebiasi už galvų, o policininkai už bananų ir, atrodo, riaušės neišvengiamos.. Griūna siena ir minia pašėlsta. Tai jau nebe riaušės. Tai visuotinė beprotybė. Bet tai įprasta. Taip būna visur, kur rodoma kultinė roko opera “The Wall” (“Siena”).

Plaukdamas kartu su didžiule minia į Vingio parką, vis atsimenu straipsnių antraštes: “Didžiausias metų muzikinis renginys”, “To Lietuvoje dar nebuvo” ir panašiai. Iš patirties žinodamas, kad spauda neverta visiškai pasikliauti, nieko ypatingo nesitikėjau. Bet tai, ką išvydau, toli pralenkė mano lūkesčius. Net ir Jurgis Didžiulis, kurį visada laikiau tik “ispaniškų čiastuškių brazdintoju” parodė, kad, gali atlikti ir kur kas rimtesnę muziką.

Opera prasidėjo tikro sraigtasparnio skutamuoju skrydžiu virš žiūrovų galvų. Kol pastarieji dar nespėjo atsipeikėti po oro atakos, pradėjo groti muzika ir visų akys nukrypo į sceną. Ten, įspūdingu šuoliu priversdamas aiktelėti publiką, dainavo Pinkas (vaidina Vidas Bareikis). Beje, akrobatinius triukus atlikinėjo ne tik Pinkas. Šį malonumą teko pajusti ir jo motiną vaidinusiais Onai Kolobovaitei. Aš jau nekalbu apie tą vaikiną, kuris lyg nukryžiuotasis geras penkiolika minučių kabojo ant improvizuotų plaktukų.. Opera stebino ne tik įspūdingais herojų skrydžiais, bet ir puikiu pirotechnikos panaudojimu bei scenografija. Nedažnai Lietuvoje galima išvysti aktoriaus rankos mostui paklūstančias raketas ar visu greičiu scenoje lekiantį invalido vežimėlį..

Publika, kaip ir dera tikriems lietuviams, išliko santūri ir tik keletas bandė dainuoti kartu ar šokti.. Beje, šiemet turbūt pirmą kartą rugsėjo 1-ąją organizuotam koncertui pavyko atsikratyti “girtų moksleivių tūso” etiketės. Kaip nekeista, neteko matyti svyruojančių paauglių. Tuo pat metu vykęs Tango TV “Live in City” koncertas tapo savotišku “sietu”. Tai lėmė, kad į renginį susirinko tie žmonės, kuriems muzika svarbiau nei alkoholis.

Reikia pagirti renginio organizatorius už netikėtą sprendimą veiksmą trumpam perkelti į šalia tribūnos esantį pastatą. Užsilipęs į paskutinį aukštą, Vidas Bareikis – Pinkas blaškosi vis atsitrenkdamas į sieną ir vos nekrisdamas per langą, tuo prikaustydamas publikos dėmesį ir priversdamas žmones suabejoti, ar tik opera nepasibaigs tragiškai. Bet viskas baigiasi laimingai, ir aktorius, kurį laiką dar balansavęs ant palangės, vikriai šoko vidun ir nubėgo ant arenos stogo viršaus. Čia pasigirsta jo gulbės giesmė – “Sudie žiaurus pasauli, sudie visi žmonės..” Pinkas paskutinį kartą pažvelgęs į publiką šoka žemyn. Žiūrovai įsitempę tyli, užgęsta scenos šviesos ir tik tamsoje ant bungee tabaluojantis aktoriaus kūnas primena, kad čia tik spektaklis. Žiūrovus iš šoko pažadina pranešėjo balsas, skelbiantis 20 minučių pertrauką.

Antras veiksmas prasidėjo taip pat įspūdingai kaip ir pirmas: ryškios šviesos, galingas balsas, dar pora akrobatinių triukų ir jau aukščiau minėtas lėkimas invalido vežimėliu.
Nespėjus rimtai įsijausti, ateina eilė teismo scenai. Čia didžiausią įspūdį palieka Vladimiro Prudnikovo vaidinamas teisėjas, apsirengęs kraujo ryškumo mantija ir rodęs pačias baisiausias grimasas. Tiesa, finalinė scena kiek nuvylė. Vietoj įspūdingo plytų lietaus, buvo tik akinamai ryškūs prožektoriai ir ne itin galingi pirotechniniai sprogimai..
Organizatoriai tai teisino vietos nebuvimu. Nieko nepadarysi, Vilnius – ne Berlynas..

Kažkada PINK FLOYD lyderio Roger Waters spektaklis kaip ir galutinai nugriovė Berlyno sieną. Dabar atėjo laikas griauti mūsų sienas. Tas, kurios sutikus gatvėje kitą žmogų trukdydavo nusišypsoti, tas, kurios trukdydavo džiaugtis gyvenimu. Atstatysi