Iki šiol vilniečiui paaugliui išmokti profesionaliai išlieti savo visur besitaškančią energiją kino srityje galimybių nebuvo. Dabar šią galimybę sudarys Skalvija, po naujų metų pakviesianti į Skalvijos kino akademiją. Visą informaciją greitu laiku rasite Skalvijos interneto svetainėje, o aš tik pasidalinsiu įspūdžiais iš šio kino centro organizuotų kino stovyklų, arba workshopų.
Kino workshopų buvo jau nemažai – devyni. Įžymūs ir patyrę savo srities profesionalai supažindino su dokumentinio ir vaidybinio filmo kūryba, scenarijaus rašymu, kino kritika, operatoriaus darbu, animacija ir reklama. Puiku tas, kad teorines žinias, gautas iš šių dėstytojų tiesioginiu ir vaizdiniu būdais (kino teatro ekrane rodomos klasikinių filmų ištraukos ir pan.), dalyviai iš karto pildo praktinėmis – rašo scenarijų, recenziją ar kuria filmus, po to viską peržiūri ir aptaria.
Kai kuriems šių profesionalų dėstyti, ir dar jaunimui, teko pirmą sykį gyvenime, tad natūralu, kad teorines žinias dažnai pakeisdavo ar papildydavo atsiminimai, dalinimasis asmenine patirtimi, o kartais tiesiog gyvenimo prasmės paieškos. Kino ir teatro režisierius Vytautas V. Landsbergis dėstė rekordiniam skaičiui moksleivių (40, o paprastai būna apie 20), bet, paradoksas – jo pasakojimai buvo tokie intymūs ir įdomūs, kad ne vienas mano pažįstamų sakė tada labai susimąstę apie pasaulį aplink. Kino aktorius, teatro aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis sužavėjo savo įtaigumu ir teorijomis tiek apie kiną, tiek apie gyvenimą. Kino kritikės Živilės Pipinytės, kaip ir kino režisieriaus ir kinematografininkų sąjungos primininko Gyčio Lukšo paskaitos man patiko tuo, kad jie kalbėjosi su klausytojais, kaip su pilnaverčiais ir išsilavinusiais žmonėmis. Iš jų sužinojau daug teorinių žinių, nuorodų, kaip kinu domėtis toliau. Kino operatoriai Rolandas Leonavičius ir Mantas Šatkus taip pat suteikė daug teorinių žinių, bet įdomiausia buvo praktika – kai tiesiog prieš mano akis penkiais skirtingais prožektoriais įšvietė sėdintį žmogų, vėl iš naujo įvertinau kiną. Staiga pasidarė gaila Hollywoodinių blockbusterių, į kuriuos apšvietėjai, operatoriai, specialiųjų efektų kūrėjai ir visi kiti darbuotuojai įdeda tiek darbo, o paskui aš, pažiūrėjęs filmą, įvertinu, jog filmas banalus, vien todėl, kad nepatiko pagrindinė idėja.
Kino profesionalė Lina Linde iš Švedijos, nors jos mokymai ir buvo įdomi patirtis, vis dėlto nustebino dėstydama elementarius dalykus, kaip antai, kas yra dramaturgija ir t.t. Sutrikau – nejaugi toks užsienio profesionalų požiūris į lietuvius? Kita vertus, ši dėstytoja kaip tik turbūt turėjusi daugiausiai darbo su vaikais patirties – ji tėvynėje padeda kurti trumpo metražo filmus jaunimui – tik nežinau, ar tai mane guodžia, ar dar labiau gąsdina. Paskutiniosios, reklamos stovyklos, vadovas režisierius Kęstutis Gudavičius nors ir nepakeitė mano ne itin teigiamo požiūrio į reklamą, bet buvo labai nuoširdus, išmokė daug šios srities „slengo“ ir šiaip gerokai pralinksmino.
Žodžiu tariant, šios kino stovyklos man suteikė daug žinių, susipažinau su daug naujų žmonių, o kas man pasirodė svarbiausia – iš arti pažinau įdomias, didelę patirtį kine ir gyvenime turinčias asmenybes. Vis dėlto džiaugiuosi, kad atsiras Skalvijos kino akademija – jos dėstytojai jau neturės vis iš naujo pakartoti kino abecelės, viskas vyks tiksliau ir nuosekliau, be to – dažniau.
Komentarai