E. muzika dažnai nesitenkina vien pati savimi. Jai reikia vaizdų, kvapų, dar kokių nors įdomių prieskonių. Ji nori, kad ją gražiai papuoštų dizaineriai maketuotojai. Tiesą sakant, nežinau, ar tų papuošalų iš tiesų reikia. Todėl einu jų apžiūrėti/paklausyti „Jaunos muzikos“ multimedijų vakarėliuose. Kad sužinočiau.
Jaučiu, kad jau greitai teks užversti paskutinį „Pergalės“ metraščio puslapį. Šventa vieta ilgai tuščia nelieka, tačiau geros užeigos irgi užsidaro greitai. Galvoje lyg paskutinę valandą prasisuka serija koncertų – geresnių, silpnesnių, įspūdingų. Prieš vakarėlį su BIX ir HORMONAUTS bloga nuojauta stipri kaip niekad. Ką padarysi – be priešiško budrumo niekada nepasieksi objektyvumo.
Prie mėlynųjų ežerų ir pilkųjų kalnų už laisvę kovoja įvairiaspalvės tulpės. Atsidūstu, išjungiu radiją ir išeinu. Kas galėtų pradžiuginti mano širdį? Žiedų aplinkui nematyti, tačiau iš tolo užuodžiu svilėsius. Drėgnas vėjas neša jų kvapą nuo „Pergalės“ rūmų – kaip ženklą. Gedimino prospekte ant ratukų stovi stendas su žodžiais EJECTES ir DR.
Vėlyvą penktadienio vakarą rūpestingai blizginu firminius tarpukario batelius, apdairiai nušvilptus iš Teatro ir kino muziejaus nuolatinės ekspozicijos. Mano uoslę pasiekė pažįstamas kvapas – ant Vilniaus požemių viryklės jau užkaistas prėsko gyvenimo katiliukas. Išslenku į gatvę, ir katiliukas suburbuliuoja linksmiau, o į dangų pakyla žvaigždinių anyžių debesis.
ŠMC, WMF, – skanduoja mano širdis šį vakarą. Tegu limpa sniego kamuoliai prie batukų, o ledinės snaigės tupia ant ilgų blakstienų. Tegu tyko ligų užkratai ŠMC café virusinėse prieigose. Juk rankinuko vidinėje kišenaitėje – ginkmedžio ekstrakto kapsulės ir pampelmuso sėklyčių antpilo buteliukas.