Barškinantis kaulais skeletas lekia nematomu dviračiu. Negana to, po apačia mirga paaiškinimas: “Jūs lygiai toks pat. Tik su oda”. Jis pravažiuoja pro mergaitę, gąsdinančią žmones kalnų ožkos ragais, ant kurių tabaluoja kalėdų eglutės girlianda. Įvyksta trumpas sujungimas, visur dingsta šviesos ir miestą užplūsta fluorescuojantys jonvabaliai.
Paryžius yra meno sostinė. Čia atsiranda dalykai, kuriuos garbins, dės į vitrinas, paklos pusė visų metų algos, o po to išmes. Tada atsiras dar viena “mados tendencija” ir viskas prasidės iš naujo. Bet tarp 15-šlovės-minučių šlamšto čia galime rasti ir kai ką pastovesnio… Tarp blizgančių dizainerių, snobiškų kino žvaigždžių ir ekstravagantiškų tapytojų kartais galima pamatyti ilgesingų akių garbanių.
Kas būtų, jei gerdami rytinę kavą ir sklaidydami dar dažais kvepiančius laikraščius išgertume ne kasdienę vitaminų dozę, o rožinę LSD piliulę..? Jei kiekvieną kart susinervinęs griebtumėte ne pabodusią cigaretę, o solidžią marichuanos suktinukę? Tada eitumėte teisingu keliu. Į nušvitimą. Bent jau taip rašo Tomas Wolfas…
Jis – pablyškęs, ilgais, tvarkingai šukuotais plaukais, su gauruotais antakiais, po kuriais dega juodos akys. Nicko Cave balsas toks gilus ir užburiantis, kad dauguma paskęsta. Jis žudo savo liūdesiu, užkasa ironija, o prikelia tikėjimu. Jo dainos pranašauja apokalipsę. Bet jos niekad nebus. Nes pats “pranašas” tuo netiki.
“Rise and shine…” – atmerkiu akis. Paskutiniai miego likučiai pabėga užleidus “Paralyzed”. Nedrąsaus piemenėlio dainelės garsai apkabina ir nusineša į Malmę, į Švedijos pietus, kur ir prasidėjo THE CARDIGANS – vienos žymiausių visų laikų istorija. Tiesa, jaunuoliai susipažino mažame Jonkopingo mieste, kuris yra žinomas tik dėl savo penkiasdešimt dviejų bažnyčių.