Kai Jimi Hendrixas dar negrojo metalo, kai Miles Davisas tik įrašinėjo “The Birth of the Cool” ir visi manė, kad tai nauja mada džiaze, arba kad tai apskritai nėra muzika, o Ella Fitzgerald kažkur pametė savo geltoną krepšelį, daugumos SING UP konkurso dalyvių tėvai net nebuvo gimę, todėl nežinojo, ką reiškia, kai Charlie Parkeris groja “My funny Valentine”.
Šiemet sukanka šimtas metų nuo to laiko, kai į dabartinį Vilniaus Filharmonijos pastatą susirinko Didysis Vilniaus Seimas. Minėti šią sukaktį dar kiek ankstoka, nebent kitu aspektu. Žodžio Seimas reikšmė – etimologinė, tad, tarkime, Didysis lietuvių susirinkimas. O susirinkti Filharmonijon lietuviai (ir ne tik) nevengia ir šiandien. “Pasikultūrinti”, kaip dažnas linkęs pasakyti. Štai vieną žiemos trečiadienį švarkuoti vyrai bei moterys su cheminiais plaukuose susirinko į Petro Vyšniausko ir Arkadijaus Gotesmano (dueto kodiniu-asociatyviniu pavadinimu “PetrArka”) “Pokalbius”.
Jei būtume kiniečiai, gyventume geriau. Mums nerūpėtų, kad Panevėžys greit taps naujuoju Lietuvos Didžiasaliu, nes kineskopų pagamintume daugiau, nei turime dviračių. Parduotuvės būtų pilnos prekių beveiknachalia, o lipdukas “Made in China” keltų tik patriotinius jausmus. Šuns auginimas teiktų nesibaigiančią laimę, nes laikai, kai jis buvo laikomas buržuazinio dekadanso simboliu, būtų praeity.
ŠMC, WMF, – skanduoja mano širdis šį vakarą. Tegu limpa sniego kamuoliai prie batukų, o ledinės snaigės tupia ant ilgų blakstienų. Tegu tyko ligų užkratai ŠMC café virusinėse prieigose. Juk rankinuko vidinėje kišenaitėje – ginkmedžio ekstrakto kapsulės ir pampelmuso sėklyčių antpilo buteliukas.
Nors Čekijos miestelis Taboras yra visai nedidelis – tik 40 tūkst. gyventojų – alternatyvinės muzikos scena čia gana aktyvi ir skaitlinga. Net ore>net apžvalgose viena po kitos eina dvi šio viduramžių miestelio grupės. XV amžiuje religijos reformatorius Janas Husas su savo pasekėjais įkūrė čia savo tvirtovę.