Apžvalgos
KYLIE MINOGUE – Fever
Sutinku, kad Kylie išvaizda (pavadinkime ją 80ųjų ir 90ųjų pop ikona) apjungia skirtingų rasių vyrus. Taip pat ji savaime pagerina bet kokį albumą. Kita vertus, jos išvaizda neleidžia tikėtis kažko labai labai. Galime tai pavadinti Kylie kompleksu™. Taigi šis Kylie kompkesas™ jos naujausiame albume veikia taip: albumas akivaizdžiai per geras Kylie, todėl esame nustebę.
MODJO – Modjo
Nors “Lady (Hear Me Tonight)” buvo antras kūrinys po Spillerio praėjusių metų Ibizoje, o “Chillin`” yra ketverių minučių šokių aikštelių audra, prancūzai albumas dvokia blogu house`u. Buką, pavargusį, tuščią ir plokščią, kvepiantį 90ųjų pradžios šokių muzikos klystkeliais. Džiugina tik, tai, […]
HERBERT – Bodily Functions
Natūraliosios šokių muzikos genijus, amerikietis Matthew Herbertas šįkart pateikia gležną ir nuostabiai švelnią kūno funkcijų studiją. Daugiausiai – tai paprasčiausia meilė/nemeilė. Tačiau žodžiai jautrūs ir muzika taip pat. Vietomis primenanti MOLOKO paranoją švelnia forma (“Foreign Bodies”), vietomis St. Germain lengvumą (“Suddenly”), vietomis triukšmingus Bjork pasilinksminimus (“The Audience”) arba tiesiog ultra-modernų jazzą (“I Know”).
Funk thang!
šiuolaikinio meno centras, boogaloo, 25 litai ir neprasta reklama. seniai laukto sniego nupiltos gatvės savo atšiauriu blizgesiu ir ‘nežinaukodėltaipilgušiandien’ faktoriais kažkada kažkur vistiek nuveda. dvi arenos, vienodas soundas. tiksliau, kaip mėgsta tarti vienas pažįstamas, stiliaus krizė. kol viršuje šėlo net ir provincialaus vilniaus ausiai priplėkęs funk’as, apačioje vyrukas sukiojo US3 vinilą ir krapštė alaus aparatą. kai viršuje savo šou pradėjo balažin kokie hiphoperiai, visas funk’as vamzdžiais, kabeliais laiptais ir kt. nuslinko žemyn. trys tuliko kabinos užimtos, tačiau kai geriau įsiklausai, vietoj įprastinio fekalijų šlumšėjimo girdisi sakramentalus popieriukų šiugždenimas ir nerimastingi ‘draugo’ atodūsiai. visada mylėjau šmc tuliką, tai vienareikšmiškas valdo ozarinsko altorėllis, su absoliučiu nuliu ir totalia švara, nesvarbu, ar ten vyksta šiuolaikinio ‘meno’ apologetų neoficialūs bezpridelai, ar ateina premjeras nusimyžt po išpiltų beprasmių ditirambų kokios nors idiotiškos, kaip pastaruoju metu pasidarė dažna šmc, parodos atidarymo proga. o, beje, paroda. visas tūsas buvo skirtas parodos ‘tailsliding’, kuruojamos britų tarybos, atidarymui. termino ‘tailsliding’ aprašą galima rasti šiuolaikinio meno centro puslapyje, iš ko galima būtų susidaryti įspūdį, jog visas tūsas buvo vientisas adrenalino pumpavimas į venas, nors net labiausiai ‘pasipuošusiam’ toks šio renginio apibūdinimas keltu įronišką šypseną. nors vienas dalykas ten buvo geras – garsas buvo kokybiškas, jo buvo daug, o dj’ai kartais pranokdavo lūkesčius, nors kam buvo skirtos dvi arenos (viršuje ir apačioje, buvusioje rūbinėje), taip ir nesupratau.
PULP – We Love Life
Po visomis prasmėmis sunkaus albumo “This Is Hardcore”, PULP atrodė pavargę patys nuo savęs (žinoma, išskyrus šviesų “A Little Soul”). Kita vertus, albumas skambėjo didingai, užtenka prisiminti titulinį epą “This Is Hardcore”. Kritikai paskelbė, kad Jarviui Cockeriui ir co reikia pailsėti. Jie taip ir padarė.