“Džiazas nesuprantama ir nesvetinga šalis. Ši muzika baugina. Turi gerai ją išmanyti, kad galėtum mėgautis. (…) Jis suspaudžia krūtinę ir sumaišo kraują visai kitaip nei rokenrolas. Dėl to vis dar noriu tyrinėti šią šalį.” Praėjusį savaitgalį žvarbius rudens vakarus šildė jubiliejinis 25-asis „Vilnius Jazz 2012” festivalis.
Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ – tai ne tik spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Ir ne tik Michelis Schröderis bei Rodrigo García (tos kitos, ne ką mažiau skandalingos pavardės nei išlinksniuotas Castellucci). „Sirenos“ – dar ir lietuviško teatro festivalis.
Trečias kartas nemeluoja. Tris kartus “Satta Outside” drebino Klaipėdos jachtklubą, o šiemet trečią kartą atsilaikė Šventojoje.
Ir ši vilkduja – metas, kai tuoj prasidės tikrosios sutemos, kai erdvė sulėtėja, susigaubia ir priartėja. Viskas tampa jaučiama daug labiau ir paslaptingiau.
Jau rytoj Vilniuje „Visų Šventųjų“ bare pasirodys viena įdomesnių, šuolaikinių lo-fi, psych, noise pop grupių Tonstartssbandht (tarti tone-starts-band-hut).