Rugsėjo 1 dieną moksleivių choras traukia “We don’t need no education…” (mums nereikia išsilavinimo). Mokytojai griebiasi už galvų, o policininkai už bananų ir, atrodo, riaušės neišvengiamos.. Griūna siena ir minia pašėlsta. Tai jau nebe riaušės. Tai visuotinė beprotybė. Bet tai įprasta. Taip būna visur, kur rodoma kultinė roko opera “The Wall” (“Siena”).
Čia gimsta mamontovai ir hiperbolės, čia atsiranda tie, kuriuos vėliau vadins žvaigždėmis ir kopijuos. Ne, čia ne reklamuojami realybės šou. Viskas daug paprasčiau. Tai pirmąkart įvykęs jaunųjų grupių ir atlikėjų konkursas “Artistų artistas”
Vos atvykus į Helsinkį, tave pasitinka visai linksmas firmos “Suunto” reklaminis stendas: “Sena suomius kamavusi problema išspręsta”. Pasirodo, atsirado įtaisas jungiantis telefoną, GPS ir dar kažin ką – eidamas į aludę tu “pasižymi” kiekvieną posūkį tarp namų ir lindynės, o grįžtant namo jis “pataria”, kur eiti atgal.
Prisipažinsiu – rankoje laikydamas išankstinius bilietus į „Pure Future“ festivalio renginius Trakuose ir Vilniuje, mintims vis grįždavau į jau legenda tapusius „Nokia Plug In“ vakarėlius Vilniuje, „Litexpo“ parodų rūmuose, kai progresyvi muzika drebindavo Lietuvos „progresyvščikų“ sielas, o jie tik sakydavo, kad geriau būti negali… Bet vis dėl to pasirodė, kad gal ir gali…
Telefonas pakrautas visiems įmanomiems atvejams. Pavyzdžiui, antrą nakties prikelt kokį mobilaus ryšio bendrovės abonentą kolegą iš gilaus‚ “priešmokslometinės depresijos” miego ir dar labiau jį užparint tiesiogine šėlsmo transliacija. Antenos paruoštos visu pajėgumu gaudyti poetiškas “RyRalio” house vibracijas, pečiai apnuoginti ir glotniai rusvi.