Jau ketvirtus metus iš eilės Vilnius vienai nakčiai ypatingai sutemsta. Man, eilinei miesto gyventojai, rodos, tai turėjo būti eilinė tamsi žiemos naktis. Bet tik ne tąkart ir ne “Sutemose”. Jau prie įėjimo tamsa skaidėsi į nesuskaičiuojamą daugybę tamsuliukų. Užsimerki- tamsu, atsimerki- dar tamsiau…
Lola Madrid yra visai mažutė, o kadaise išvis buvo vaikas. Bet jau tada ji ekstaziškai sukosi muzikinio gyvenimo orbitoje. Klausėsi nacionalinės ir internacionalinės muzikos įrašų. Pirkosi kasetes ir plokšteles, šventai jas saugojo. Vėliau – sutrindavo, sutepdavo, subraižydavo. Ant antikvarinio buto sienų lipdė scenos žvaigždžių atvaizdus.
Šiaip mes mėgstam žiemą praleisti savo šiltame urvelyje, bet tokio įvykio negalėjom praleisti. Visas miestas jau kelis mėnesius kalbėjo apie tradicinį elektroninės muzikos festivalį “Metro”, o organizatoriai išdidžiai anonsavo apie 4 veiksmo sales ir, nerealu, bet net virš 20 vinilo ir potenciometrų meistrų. Bet kuris žiurkėnas, tai išgirdęs, susidomėjęs pakrutintų ūsą.
Lažinuosi, kad dauguma mano kartos atstovų bent iki spalio pradžios tikrai nebuvo nieko girdėję apie “Medžioklę su varovais”. O jei ir buvo, – tai nedaug. Arba ne apie tokią medžioklę ir ne apie tokius varovus. Gal nedaug mano bendraamžių ir filmus ar “multikus” kino teatre “Pergalė” žiūrėjo, ir iki šiol beveik apleistas pastatas jiems asocijuodavosi tik su šeštadieniniais piratinių CD turgeliais.
Vieną kartą prieš šimtą metų gražiame Senamiesčio kieme, ant kurio kabo idiotiška lentelė “Sportininkų namai”, buvo klubas “Langas”, kuriame jauni studentai ir kiti žvėrys trankydavo gitaras ir būgnus. Tais laikais jaunas vyras su draugais iš Ukmergės vardu Psichas grodavo grunge/rock su REQUIEM, o aukštas jaunuolis vardu Edgaras įkūrė projektą “Electronic Geyser”, kuris per LR3 labai gražiai pranešinėdavo valandas.