Tuk tuk tuk – kaukši bateliai tamsiomis senojo Vilniaus gatvėmis, pabaidydami nakties gyvūnėlius ir amfetamino mylėtojus. Skubu į apsamanojusią „Cozy“ prabangą, nors skubėti jau seniai nėra ko. Žinau, kad čia manęs ir vėlei (ne)laukia sunkiai identifikuojami disko žokėjai bei maloniai abejingi lankytojai. Bet man, tiesą sakant, nusispjauti.
Pasaulyje gaminasi įvairiausi talentų “fabrikai”, rengiami grandioziniai kastingai, gimsta talentingi prodiuseriai- prasukinėtojai ir visa tai vyksta vardan kulto. Minia ieško skirtingesnio, kitoniškesnio, iškilesnio visuomenės veikėjo. Kodėl gi neužsukus ir nepaieškojus jaunų talentų menų mokykloje?
Dauguma sostinės klubų, restoranų, kavinių, barų ir šiaip knaipelių penktadienį ūžia kaip aviliai: “Atsiprašome, uždaras vakaras”. G, matyt, niekas neįkalbėjo parduoti save, o jų reklama ir rinkodara kieta it plienas: kol kiti klubai verčiasi per galvas ir skaičiuoja ikikalėdinį pelną, gautą iš turtingų uždarų vakarų užsakovų, G iškilmingai skelbia: “Švenčiame gimtadienį.
Štai mes ir vėl sugrįžtame į „Skalviją“. Čia klesti skurdi prabanga ir kukli kino kultūra. Čia mūsų laukia susidėvėjusios juostos ir trūkinėjantis garsas. Čia mūsų laukia.
Tiesą pasakius, senokai mačiau kino teatro “Lietuva” salę tokią pilną. Pamačiusi tiek daug žmonių (iš tiesų salėje liko vos kelios laisvos vietos) šeštadienį (penktadienio nakčiai visi bilietai buvo parduoti), prisiminiau, kokie smagūs “Lietuvoje” būdavo “Kino pavasariai”.