Mėgautis minia yra menas. Bet ką daryti , kai dauguma nori mėgautis mažuma? Tai jau tampa kažkokia batalija dėl dėmesio. Nors, kita vertus, tą permirkusį penktadienį buvo ne tik daug norinčių pateisinti savo neatsitiktinį vardą, bet ir puiki tam proga. Taigi, ir mes nukeliavome į kabako “Alkanas arklys” (!?)”oficialų” atidarymą ir, iki šiol dar nesuprantu kaip, bet papuolėme į gimtadienio fiestą.
“Šie metai įeis į istoriją kaip pirmieji, kai nebuvo žiemos”. Taip man sako garbaus amžiaus džentelmenas Trakų Vokės parke. Čia mes pradėjome savo savaitgalio pre-party. Parke, kur – pasirodo – (kaip liudijo tas pats senis) savo vakarėlius su dukromis rengia patsai AMB, stovi dvaras.
Tuk tuk tuk – kaukši bateliai tamsiomis senojo Vilniaus gatvėmis, pabaidydami nakties gyvūnėlius ir amfetamino mylėtojus. Skubu į apsamanojusią „Cozy“ prabangą, nors skubėti jau seniai nėra ko. Žinau, kad čia manęs ir vėlei (ne)laukia sunkiai identifikuojami disko žokėjai bei maloniai abejingi lankytojai. Bet man, tiesą sakant, nusispjauti.
Pasaulyje gaminasi įvairiausi talentų “fabrikai”, rengiami grandioziniai kastingai, gimsta talentingi prodiuseriai- prasukinėtojai ir visa tai vyksta vardan kulto. Minia ieško skirtingesnio, kitoniškesnio, iškilesnio visuomenės veikėjo. Kodėl gi neužsukus ir nepaieškojus jaunų talentų menų mokykloje?
Dauguma sostinės klubų, restoranų, kavinių, barų ir šiaip knaipelių penktadienį ūžia kaip aviliai: “Atsiprašome, uždaras vakaras”. G, matyt, niekas neįkalbėjo parduoti save, o jų reklama ir rinkodara kieta it plienas: kol kiti klubai verčiasi per galvas ir skaičiuoja ikikalėdinį pelną, gautą iš turtingų uždarų vakarų užsakovų, G iškilmingai skelbia: “Švenčiame gimtadienį.