Gotikinės kultūros renginiai savaime reikalauja tam tikro nusiteikimo. Ir jei į Klaipėdoje vykstantį vakarėlį važiuoji iš Vilniaus ar Kauno, ko gero, geriausia pralėkti panemune, įkišant nosį į Vilkiją, Veliuoną, Raudonę, pasižvalgant į galingos Panemunės pilies mūrus, Blenderių dvarą užkaltais langais. Jau temsta, ir mūsų “Mazda” įčiuožia į Plaškių kaimą, sustojame prie apleistos, gotika alsuojančios bažnyčios, kur nenusakoma atmosfera mus galutinai “pakrauna” būsimam vakarėliui.
Kai renginių organizatoriai siūlo tau Helovyno naktį atšvęsti daugybėje vakarėlių, tai išmuša tave iš vėžių, nes pradeda kankinti mintis ne kur praleisti, o ką pasirinkti.
Kad Vilnius – sostinė, man tapo aišku kažkur 1984 metais, kai palikęs ramybei pajūrį, atsivilkau čia stoti į savo gyvenimo pirmąją klasę. Tuomet, žinot, nebuvo nei house, nei techno, nei narkotikų, jei tikėti viena liaudies deputate, netgi sekso. Parduotuvėje visąlaik būdavo tik vienos rūšies pienas, dvi rūšys sūrio, ir vargo bau niekas nematė.
Mes “apšilome” jau namuose, lošdami šachmatais ir per teliko dėžę stebėdami jaunas mirtininkes čečėnes – savotiška preliudija prieš “Giltinės maršą”. Taip jau sutapo, kad po ilgesnės pertraukos sostinėje vėl įvykęs sunkiosios muzikos festivaliukas sutapo su dramatiška teroro akto atomazga Maskvoje. Organizatoriai, galvodami apie šio renginio pavadinimą, turbūt irgi turėjo duomenų apie rengiamą akciją. Žinoma, liūdnai ir nevykusiai juokauju, atsiprašau.
Geresnės vietos tokiems karštiems vakarėliams dar nesu matęs, nes vakaras tikrai buvo “hot”, neatsižvelgiant į tai, kad lauke žiauriai lijo. Mistinis Absolut El Calor šį kartą savo vakarėlio ciklą pristatė JazzRock cafe.