Interviu
Ernestas Sadau: “Galva geriau dirba, kai nesėdžiu vietoje”
Maždaug prieš dešimtmetį Utenos regionas buvo vadinamas Lietuvos techno muzikos sostine – čia dėl savo vietų prie “staklių” grūmėsi Pagalvė, Daimonas, Shn, Androidas ir kiti. Tarp jų – ir mūsų pašnekovas Ernestas Sadau. Būtent jam 2006-aisiais gimė festivalio “Sūpynės”, tapusio minimal.lt bendruomenės flagmanu, idėja.
“Sofar” grąžina muzikos magiją
Turbūt ne kartą pagavai save viename ar kitame koncerte klausant ne muzikos, o aplink šurmuliuojančių žmonių, kuriems svarbu daug kas, tik ne tai, kas vyksta scenoje? O kur dar prastas garsas tam nepritaikytoje aplinkoje, per kitų galvas beveik nematomi muzikantai, atskirtis tarp publikos ir atlikėjų. Žodžiu, nueini į koncertą ir jo beveik nepamatai/neišgirsti.
Australai Nite Fields vengia “indie” etiketės
Metų pradžioje redakciją pasiekė laiškas nuo australų grupės Nite Fields lyderio Danny Venzin. Tuo metu jis dar nebuvo tikras, kad vasario 18 d. “Kablyje” apšildys britus The KVB renginių cikle “Vilnius Psych Test”. Vis dėlto netrukus ši informacija buvo patvirtinta, o mes nuo pirmojo Danny laiško pradėjome sukti debiutinį grupės albumą “Depersonalisation”, išleistą amerikiečių leiblo “Felte”.
Lygiailyja – tai nuotaika ir vientisas skambesys
Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį šalyje vyko dainuojanti revoliucija. Šis procesas buvo tiesiog neįmanomas be… dainų. O jos skambėjo ne tik politiniuose mitinguose, bet ir visur, kur ką tik išorinę ir vidinę laisvę gavę jauni žmonės pagaliau grojo tai, ką norėjo. Tuo metu ėjo viskas – TV ekrane šalia Tomo Augulio ir tos pačios Dž.Butkutės, užteko eterio ir “keistai” muzikai: Šiaurės Kryptis, SSG, Exem, Bix ir kitiems.
Garso tyrinėtojai Gnod pušyje kartu su ežiukais
“Kritikai juos lygina su Ash Ra Tempel”, “priklausomai nuo tavo įrašų kolekcijos, jie primena bet ką nuo Hawkwind iki Loop ir Sunburned Hand of the Man”, “kelio filmo garso takelis, nors tai turbūt būtų “Mad Max”, o ne “Two Lane Blacktop”, “jų skambesys tarsi Steppenwolf atliktų The Stooges kūrybą”, “grupė primena Can ga-ga go-go muziką, o vokalistas viauksi kaip Alan Vega”, “riksmai ir avangardiniai garsai, kokių galėtum tikėtis iš Yoko Ono albumo”, “verčia mus įsivaizduoti Jim Morrison pamišusio pamokslininko tonu klykiantį pagal Faust”, “malda tarp the Moonies ir the MC5 on Mars” ir panašiai.