Režisieriai, pelnę “klasikų” statusą, patenka į įvairias antologijas, jų filmus pamatyti nesunku ir Vilniuje: nuo video nuomos „Eliksyro“ ir Vilniaus mokytojų namuose įsikūrusios Mediatekos iki specialių jų kūrybos peržiūrų bei draugo kietame diske sukauptos filmų kolekcijos. Kita vertus, režisieriai, įvertinti kaip inovatyvūs, mūsų šalyje rodomi kur kas rečiau: taip Godardo filmų gauti nesunku, bet kas yra matęs Hansą Richterį?
Lietuvos ekranuose neseniai įvyko miuziklo „Lakas plaukams“ (Hairspray) premjera. Šis filmas, patiksiantis ir įtiksiantis tokiai mistiškai būtybei, kaip „visa šeima“, yra Brodvėjaus miuziklo ekranizacija; o Brodvėjaus miuziklas sukurtas pagal režisieriaus Johno Waterso 1988-ųjų filmą tuo pačiu pavadinimu. Todėl tai puiki proga bent paviršutiniškai panagrinėti dalykus, apie kuriuos Lietuvoje, deja, beveik nekalbėta – apie Johno Waterso kūrybą, ir su ja susijusias sąvokas: camp, trash ir queer.
Apie vaikų ir filmų skirtumus bei panašumus, gyvybiškai pavojingą aktorių darbą, filmus, kuriuos apibendrinus galima pavadinti melankomedijomis ir daugybę kitų dalykų šypsodamasis pasakoja garsus olandų kino režisierius Frans Weisz.
Keliolika dar studijuojančių ar neseniai baigusių studijas LMTA aktorių išklausė įvairiausių Frans Weisz‘o patarimų, padėsiančių sužavėti režisierių castinge, nebijoti kamerų ar net gerai suvaidinti sekso scenose. Be to, master classo dalyviai per keturias dienas spėjo ne tik pasiklausyti režisieriaus, sukaupusio be galo didelę patirtį režisuojant įvairiausius aktorius (Elisabeth Trissenaar, Derek Jacobi), ne tik pažiūrėti ir iškart aptarti vienus garsiausių jo kūrinių („Charlotte“, „Boy Ecury“), bet ir suvaidinti kelias scenas iš specialiai šiam workshopui (praktiniam seminarui) į anglų kalbą išversto Lauros Sintijos Černiauskaitės scenarijaus „Artumo jausmas“. Žinoma, rezultatas toli gražu nebuvo idealus – tačiau tai tik dar kartą įrodė, kad tokių seminarų, ir apskritai tiek teorinių, tiek praktinių žinių apie aktoriaus darbą kine LMTA studentams tikrai trūksta.
Kai sėdi kino teatre abiem rankomis įsikibęs į turėklus negalėdamas atitraukti akių nuo ekrane ant kapoto gulinčios Zoe (Zoe Bell), žinok, tai marginalinis džiaugsmas, kurį negreit bepatirsi. Robertas Rodriguezas ir Quentinas Tarantino sukalė dviejų dalių, trijų valandų trukmės filmą. Pagal […]