Kinas
Istorijų pasakojimas (Storytelling)
Nėra nieko labiau šokiruojančio, nei gauti tokį filmą, ypač jo pabaigą vartotojiškumo šventovėje “Akropolio filmai”, šalia sidro ir traškučių ar net “Akvariumo”. Praktiškai, tai giliai “sandansiškas”, truputį “dogmiškas” – na, galėtume pasakyti holyvudiškai neholyvudiškas, o iš tikrųjų – izdevonas . […]
Dieu est grand, je suis toute petite
Pernai pas mus parodyta “Amelija iš Montmartro” buvo ne tik populiarus filmas, bet ir savotiškas visuomenės reiškinys. “Šrekas”, “Haris Poteris”, “Žiedų valdovas” pasiūlė išeitį iš žiauraus pasaulio – į fantazijos, pasveikimo, paguodos ir grožio pasaulį, kurio dažniau prireikia ne vaikams, o suaugusiems.
Žmogus, kurio ten nebuvo (The Man Who Wasn’t There)
Oi, prakeikti broliai Coenai. Kai atrodo, kad, kritikijos džiaugsmui, jie sumals šūdą su šiek tiek prailgstančia savo naujojo filmo įžangą, padūkę meistrai įlašina tavo apsnūdusioms akims stebuklingų koeniškų lašų ir tu maldauji, kad tik filmas nesibaigtų ir tau nereikėtų baigti kelionės po sepia nuspalvintą Ameriką.
Italų kalba pradedantiesiems (Italiensk for begyndere)
Kol amerikiečius vis dar pykina rankoje laikoma kamera nupaveiksluoti vaizdai, nes yra baisiai neįprasti, europiečiai, priešingai, jau persivalgė dogmų ir “rankiniai” filmai nieko nestebina ir vis mažiau domina. “Idiotai” buvo drąsu, “Šventė” – įdomu, “Mifunės giesmė” jau kvepėjo kinu, kuriam gaila skirti daug dėmesio, o “Karalius gyvas” buvo paprasčiausiai nuobodus.
Panikos kambarys (Panic Room)
Būtent Davidas Fincheris yra kaltas dėl poros geriausių 90-ųjų filmų. “Septyni” ir “Kovos klubas” smarkiai kilstelėjo atlikimo, intrigos ir įtampos išlaikymo kine karteles. Taip smarkiai, kad naujasis režisiriaus darbas yra pralošęs dar prieš prasidedant pirmiesiems titrams. Bet! Titrai, kokius kažin ar esi matęs, ir visa kita, nors ir smarkiai suholivudinta, vis gi nepaslepia Fincherio gebėjimo kurti jam būdingo “oro virpėjimo” trilerius.