Knygos
Jonas Mekas „Laiškai iš Niekur“
Jo skrybėlė iki skausmo stilinga, kaip kokio detektyvėlio, nužengusio iš 70-ųjų filmo. Ieškokit gudručio. Ieškokit, nes vienas gudrutis jau skundžiasi savo laiškuose, kad lietuviai per greitai išsižada savo menininkų ir juos atiduoda Amerikai, Vokietijai, Afrikai ar kam kitam, tik ne sau pasiima.
Kobo Abe “Kengūros sąsiuvinis”
„Kengūros sąsiuvinis“ – avangardinis teatras. Visiškai radikalus „gliūkas“ kovoje su tradicija. Kobo Abe visai kaip ir daugelis pluksnos revoliucionierių nagrinėja šiuolaikinį pasimetusį vienišą žmogų pats tokiu būdamas.
Vladimir Sorokin “Ledas”
Labai ydinga, bet pažintis su knyga dažnai prasideda nuo knygos vartojimo instrukcijos, pateiktos ant galinio viršelio ar paskutiniuose puslapiuose. Vladimiro Sorokino romano ,,Ledas“ skaitymo recepte užrašyta, kad knygoje žaidžiama F. Nietzschės ir V.Solovojo idėjomis, autorius kritikuoja posovietinę sociokultūrinę realybę…Kažkas rimta, akinių stiklai aprasoja, ilgesingai pažvelgiu į seniai lentynoje dulkančius F.Nietzchės raštus, prisimerkiu ir apsimetu, kad stengiuosi prisiminti, kokios idėjas juose pateikiamos.
John Barth “Kelio pabaiga”
Kuo Barthas geresnis už Barthes‘ą? Niekuo. Vienas reformavo teksto suvokimo horizontus, o kitas – patį tekstą. Bartho reformų pirmu žvilgsniu neužčiuopsi. Bet jei jau teko juo čiupinėti anksčiau išleistą „Plaukiojančią operą“, – gali pasimėgaudama/s gliaudyti ironijos ir netradicinių atsparos taškų sluoksnius „Kelio pabaigos“ paraštėse-kelkraščiuose.
Torgny Lindgren “Dorė Biblija”
Kodėl Torgny Lindgrenas kelia man tokius nepaaiškinamus sentimentus? Iš pažiūros jo knygos viduramžiškos, dvasingos ar perdėm-savy-intelektualios, be nuotykių, kuklios, tylios, pilkokos, ne (oriniam) Kranauskui. Tikrai ne dėl Astridos pavardės? O gal dėl nežinojimo, ką paauglystėje atsakyti, kai paklausia vertinamiausių rašytojų?