Į Vilniaus knygų mugę (vasario antroj pusėj), skelbiama, atvažiuoja misteris John Irving – šimtapuslapinių
pusiau buitinių epų autorius, už kurio „Pasaulį pagal Garpą” vis dėlto vis dar atiduodam pagarbą. Galbūt keletas iš mūsų dar palinguoja apie „Sidro namų taisyklių“ prisiminimus, „Cirko sūnaus“ tai aš visai nesupratau“, „o man tai geriausia jo knyga“, ir net Sigitas Parulskis yra rašęs knygos recenziją iškart abiems – John Irving „Našlė vieneriems metams“ bei Milan Kunderos romanui, ir priėjęs išvados kad net ir literatūroje galų gale viskas gali susivesti į skonio klausimą, dėl kurio nesiginčijama, bet jis linkstąs prie Kunderos metafiziškumų.
Nada, Fedia – turbūt kaip nors taip ar panašiai galėtų pradėti savo apžvalgą apšepęs Castor ir Polluxas, kuriam kultūra sustojo apytiksliai, rodos, 1975-aisiais.
Knyga tiesiog pribloškianti. Jaudinanti. Teisinga iki paskutinio siūlo, todėl skaitydama net pamiršau, jog skaitau.
Manau, šis korporatyvinis sąrašas puikiai įrodo, kad Kurtas vieną dieną paveiktas alkoholio ar persirūkęs Pall Mall (be filtro) staiga ėmė ir atsidavė savo šizofreniškajam broliui Kilgorui.
Vėluodami kaip galime labiau, atsisukam į sieninio laikrodžio ar plėšomo kalendoriaus ritmą ir klausiame: ką davė mūsų raštingoms ragenoms ir lęšiams jubiliejiniai 2007 metai?