Dauguma sostinės klubų, restoranų, kavinių, barų ir šiaip knaipelių penktadienį ūžia kaip aviliai: “Atsiprašome, uždaras vakaras”. G, matyt, niekas neįkalbėjo parduoti save, o jų reklama ir rinkodara kieta it plienas: kol kiti klubai verčiasi per galvas ir skaičiuoja ikikalėdinį pelną, gautą iš turtingų uždarų vakarų užsakovų, G iškilmingai skelbia: “Švenčiame gimtadienį.
Štai mes ir vėl sugrįžtame į „Skalviją“. Čia klesti skurdi prabanga ir kukli kino kultūra. Čia mūsų laukia susidėvėjusios juostos ir trūkinėjantis garsas. Čia mūsų laukia.
Tiesą pasakius, senokai mačiau kino teatro “Lietuva” salę tokią pilną. Pamačiusi tiek daug žmonių (iš tiesų salėje liko vos kelios laisvos vietos) šeštadienį (penktadienio nakčiai visi bilietai buvo parduoti), prisiminiau, kokie smagūs “Lietuvoje” būdavo “Kino pavasariai”.
Jau ketvirtus metus iš eilės Vilnius vienai nakčiai ypatingai sutemsta. Man, eilinei miesto gyventojai, rodos, tai turėjo būti eilinė tamsi žiemos naktis. Bet tik ne tąkart ir ne “Sutemose”. Jau prie įėjimo tamsa skaidėsi į nesuskaičiuojamą daugybę tamsuliukų. Užsimerki- tamsu, atsimerki- dar tamsiau…
Lola Madrid yra visai mažutė, o kadaise išvis buvo vaikas. Bet jau tada ji ekstaziškai sukosi muzikinio gyvenimo orbitoje. Klausėsi nacionalinės ir internacionalinės muzikos įrašų. Pirkosi kasetes ir plokšteles, šventai jas saugojo. Vėliau – sutrindavo, sutepdavo, subraižydavo. Ant antikvarinio buto sienų lipdė scenos žvaigždžių atvaizdus.