Šiaip mes mėgstam žiemą praleisti savo šiltame urvelyje, bet tokio įvykio negalėjom praleisti. Visas miestas jau kelis mėnesius kalbėjo apie tradicinį elektroninės muzikos festivalį “Metro”, o organizatoriai išdidžiai anonsavo apie 4 veiksmo sales ir, nerealu, bet net virš 20 vinilo ir potenciometrų meistrų. Bet kuris žiurkėnas, tai išgirdęs, susidomėjęs pakrutintų ūsą.
Lažinuosi, kad dauguma mano kartos atstovų bent iki spalio pradžios tikrai nebuvo nieko girdėję apie “Medžioklę su varovais”. O jei ir buvo, – tai nedaug. Arba ne apie tokią medžioklę ir ne apie tokius varovus. Gal nedaug mano bendraamžių ir filmus ar “multikus” kino teatre “Pergalė” žiūrėjo, ir iki šiol beveik apleistas pastatas jiems asocijuodavosi tik su šeštadieniniais piratinių CD turgeliais.
Vieną kartą prieš šimtą metų gražiame Senamiesčio kieme, ant kurio kabo idiotiška lentelė “Sportininkų namai”, buvo klubas “Langas”, kuriame jauni studentai ir kiti žvėrys trankydavo gitaras ir būgnus. Tais laikais jaunas vyras su draugais iš Ukmergės vardu Psichas grodavo grunge/rock su REQUIEM, o aukštas jaunuolis vardu Edgaras įkūrė projektą “Electronic Geyser”, kuris per LR3 labai gražiai pranešinėdavo valandas.
O viskas buvo maždaug taip: seniai, seniai, seniai, seniai, seniai toks vienas bičas, vardu Gediminas, sugalvojo, jog nori turėt chatą. Ir ne bet kur. Pačiam Vilniaus Centre! Kultūros Vertybių Apsaugos Departamento nebuvo, Seimo irgi, o žmonės tuo metu dar ant nieko nepykdavo.
Viskas prasidėjo nuo eilės prie klubo durų. Tai buvo tamsus ir kreivas veidrodis, atspindintis Lietuvos pop pasaulį. Visas tas grumdymasis mane taip suerzino, kad nusprendžiau parašyti sarkastišką recenziją. Pro mano pažastis be eilės vienas po kito slydo girtutėliai svarbūs asmenys tuščiu žvilgsniu.