Vėl sninga. Ir kvailos mintys apie tai, kad vėl ateina žiema, spaudžia širdį. Nekenčiu sniego. Nekenčiu žiemos. Suprantu, kad šį vakar tikrų tikriausiai turiu pasislėpt nuo slegiančių minčių kur nors ten – kur šilta ir daug žmonių.
Pirmas siurprizas laukia jau prie durų – pasirodo, baro viduje nėra, tad alų skardinėse ir bambaliuose gali neštis savo. Paknopstomis varome į artimiausią degalinę ir prisipildę “degalų”, jau užtikrinti žengiame į vidų.
Nepakartojami veido bruožai (jos akys kartais primena kokaino palaimą ir malonumą)ir švelnus gražuolės Ellen Allien žvilgsnis, sugeba išmušti iš vėžių bet ką, netgi patį nejautriausią “padarą” šioje žemėje. O tas faktas, kad Ellen Allien dar ir yra pagrindinė Bpitch Control leiblo supastar, “priduoda” šitai mergaitei papildomo žavesio.
“Baltojo Oleandro” recenziją truputį sunku rašyti, kai nesi skaitęs Janet Fitch romano (a ir bala nematė, jaučiu vistiek geresnis nei filmas). O ypač niekad nebuvai motina ar dukra, nes tai filmas apie brendimą, mamos ir dukros bei tapimą iš ilgaplaukės blondinės gote, atsiprašau, tiksliau jauna radikalaus komiksisto žmona ir dailininke.
Naujas albumas Lietuvos underground scenoje – gana retas reiškinys, nes ne visiems užtenka kantrybės, noro, sugebėjimų ir, žinoma, pinigų patiems išleisti savo įrašus kol Lietuvos popscenoje siaučia visokie folkšokai ir žąsinai. Todėl viskas, kas bus pasakyta šioje recenzijoje, turi būti vertinama atsižvelgiant į šį kontekstą, t.y. su tam tikra “fora”.