Teatras
Liučė iš laukinių 2000-ųjų
Tai buvo laikai, kai TV žvaigždžių gamybos fabrikuose gimė pirmieji „selebričiai“, kino teatrai rodė pirmąsias „Matricos“, „Žiedų valdovo“ ir „Hario Poterio“ dalis, o prezidentu nors ir trumpai, tačiau itin skambiai pračiuožė Rolandas Paksas. Tai laukiniai 2000-ieji. Šie laikai iš šiandienos perspektyvos – apie tai Oskaro Koršunovo premjera „Liučė čiuožia“ pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę, kurią režisierius pristato jau šiandien, sausio 29 d., OKT/Vilniaus miesto teatro Studijoje.
„Dramokratija“ kviečia eksperimentams nemokamose kūrybinėse dirbtuvėse
Eidami į teatrą žmonės dažniausiai puikiai žino ko tikėtis. Jiems puikiai pažįstama antikinių, šekspyriškų, commedia dell’arte, realistinių pjesių forma. Praėjusio amžiaus gale ėmė atsirasti paveikūs dramaturgijos kūriniai, išeinantys už scenos ir teatro apskritai ribų, panaudojus naujausias technines galimybes. Dabar atėjo laikas sukurti lietuvišką pjesės formą – teatrų scenose pasirodo vis daugiau lietuviškos dramaturgijos kūrinių, o kalbas, jog Lietuvoje nėra dramaturgų keičia tautinės pjesės formos paieškos.
Išgrynintas kančios ritualas – „Hamletmachine“
Vilnius, Pietų Korėja, Kaunas – tokia, kiek neįprasta, Artūro Areimos teatro (AAT) premjeros „Hamletmachine“ geografija. Vieno drąsiausių šių dienų Lietuvos režisierių pasirinkta to paties pavadinimo Heiner Müller pjesė ne tik analizavo individo dramą šiuolaikiniame pasaulyje, bet ir atskleidė gilią modernistinio teatro bei filosofijos įtaką alternatyvų kūrime.
M.P.E.Martynenko: spektaklis „Apvalytieji“ ir kiti ugnies veidai
Jis spėjo padirbėti vienuolikoje skirtingų darboviečių. Gyveno vienuolyne. Savamokslis pirotechnikas, kurio vienas iš bandymų baigėsi itin dramatiškai. Studijavo filosofiją ir vertimą. Tapo slemo poezijos Europos čempionato prizininku. Išleido pirmąją knygą. Ir jam vos 25-eri. Tai Marijus Povilas Elijas Martynenko, šiandien – vaidybos studentas ir aktorius, „besimatuojantis“ pirmuosius savo vaidmenis teatre.
„Commensurate to be with“ – buvimo kartu pratimai
Mykolo Žilinsko galerija Kaune reprezentuoja ne tik monumentalų postmodernizmą, bet ir įsišaknijusią kultūrinę stagnaciją. Monumentalus pastato fasadas tarsi sufleruoja apie didingą meno misiją, mistišką jo aurą, kuri turėtų pasiglemžti žiūrovą vos įžengus vidun. Tačiau kylant išoriniais galerijos laiptais ir įėjus vidun gali sustiprėti nuojauta, kad monumentalumas bei didybės siekis taip ir liko modernybės projekto dalis, kuris šiandien yra skilęs į nesuskaičiuojamą daugybę dalių.