Kovo 3–13 dienomis Rygoje įvyko kasmetinio Rusijos kino festivalio pavasario sesija, kurios metu pristatyta virš dešimt daugiau ar mažiau žinomų Rusijos kino kūrėjų filmų. Jie visada buvo skeptiški Vakarų atžvilgiu ir visada gyveno kaktomuša su likusiuoju pasauliu. Poetas rašė, kad […]
Paryžius yra gražus miestas. Žiemą ne taip, bet apskritai – labai. Ir jis tai žino. Kasryt po žeme išbarstydamas keturiolika milijonų skirtingų likimų. Ir kas vakarą visus susirinkdamas. Kimšdamas nedidukus metro vagonus dvidešimt keturiais milijonais akių. Kurios niekada nesusitinka. Per kraštus varvėdamas tirštu viso pasaulio kultūros troškiniu.
“Elektroninė muzika, kokybiškoji jos dalis, yra paremta nenuilstamomis paieškomis – kažko naujo, kažko negirdėto, netikėto. Tais laikais pati techno, house muzikos scena buvo iššūkis nusistovėjusioms muzikos normoms, bandymas įkąsti sistemai ir kartu patirti malonumą”, – tokia Liam Howlett citata iš vieno angliško žurnalo norėtųsi pradėti šį mūsų pasakojimą.
Į gana gausų Lietuvoje dabar vykstančių gyvos muzikos renginių (“Rudstock”, “Bliuzo naktys”, “Roko naktys”, “Mėnuo Juodaragis”, “Naujas kraujas”, “Kultūros tvartas”, “Ferrum Frost”, “Antipops”) gretas sėkmingai įsiliejo ir Kauno muzikantų organizuojamas roko festivalis “MountainRock”. Po įspūdingo pirmojo renginio, įvykusio 2003 m. balandį, sekė gerokai blankesnis antrasis festivalis 2003 m. spalį, po kurio stojo metai tylos.
Penkioliktus metus skaičiuojančios laisvos ir nepriklausomos lietuviškos muzikos vaikystė buvo nelengva. Kai visi plastmasiniai karoliai jau būdavo suverti ir pasibaigdavo pamokos Gariūnų vidurinėje mokykloje, ji mėgdavo žiūrėti Marijaną bei verkti kartu su turtuoliais. Dar ji mėgdavo nešioti timpas ir plaukų bangelę gausiai purkšti laku.