Nesibaigiantys koridoriai ir vienodos durys, įspūdingas vestibiulis ir laiptinė, keisti aparatai, skirti gydyti (?), kambarius po truputį apaugančios samanos – atrodo, patekai į paralelinį pasaulį tarp A.Tarkovskio “Stalkerio” ir S.Kubriko “Švytėjimo”. Jei būtum vienas, galbūt dar išgirstum “plačiosios tėvynės” proletariato atstovų balsus.
Trečią kartą “Surf Through The Rock Country” susivienijimas kvietė (pa)čiuožti nuo proto, kasdienybės, įprastų normų ir pačių savęs. Sako, “ultimum tempus”, t.y. “paskutinį kartą”. Ne todėl, kad paviršius blogas, ne tas vėjas pučia ar norinčių neatsiranda, bet norisi kažko naujo. Tikėkimės, kad “pabaiga – kažko pradžia”.
Jei kas nors paklaustų, ar yra Lietuvoje nors vienas roko festivalis, iškart papasakočiau apie “Devilstone” (ex-“Velnio akmuo”) Anykščiuose. Patys organizatoriai savo renginį apibūdina kaip “šiuolaikinio roko ir alternatyvios muzikos festivalis”, o šiemet atsirado ir raktažodis “ekstremalus rokenrolas”. Scenoje (išskyrus “Rocktheque” sceną, bet ir čia didžėjai grojo oro gitaromis) nemačiau nė vieno prie švytinčio ekrano palinkusio veido.
Tai – sėkmingas lietuviško meno eksporto pavyzdys: Berlyne gyvenanti ir dirbanti kūrėja Julija Goyd asmenines parodas šiandien rengia tokiuose pasaulio didmiesčiuose kaip Berlynas ir Niujorkas. Režisuotos, studijinės fotografijos kadrai kalba patys už save – menininkės darbuose ryškus erotinis prieskonis, realizmas, grožio sąvokos nagrinėjimas.
Tą karštą s(a)vaitgalį Druskininkuose po šiuolaikinio meno ir muzikos terapijų gimė šimtai naujųjų žmonių. Patepimą suteikė pirmą kartą organizuotas susibūrimas “Newman”. Savo nusiteikimu šie žmonės ryškiai išsiskyrė iš įprastos, kiek nuobodžiaujančios, kurorto publikos. Kai kurie “niūmenai” buvo tokie užsiėmę, kad jiems net neužteko laiko apsilankyti savo nakvynės vietose – jas atstojo vešlios Nemuno pakrantės arba kitos vietos.