Ryralio @ New Orleans

New Orleans – pavadinimas pretenzingas. Nežinau, kokia pirminė šio pavadinimo idėja, tačiau spėju, tai turėtu reikšti ir simbolizuoti tą hedonizmo dvasią, kuria New Orleanas skleidė praeito amžiaus pradžioje, tiesą sakant, ir nūdiena šio miesto ne ką ramesnė. Galbūt pats klubas šiek tiek mažiau prabangus, nei virš jo esantis kazino, tačiau šiokių tokių “mažorinių” elementų netrūksta. Vienas iš „navarotų” – į klubą savo girgždančius kaulus gali nuvežti liftu, nors laiptais jis irgi pasiekiamas pakankamai lengvai. Prie durų – gausiai apsaugos, na, kad solidžiau atrodytų. Veikti jiems ten tikrai nėra ką, tačiau ši bendra visiems pasaulio kazino paranoja, pasireiškianti būriais apsauginių, neaplenkė ir šios vietos. Itin smagu „apsiprekinti“ bilietų kasoje – esi sutinkamas su šypsena, ir, kas retai pasitaiko kituose klubuose, nusipirkęs bilietą su ta pačia šypsena palydimas kluban. Juolab, šypsena tikrai žavinga…

Įėjus vidun, truputį suglumau – priešais dvejomis šampano taurėmis nešina prabėgo Natalie Imbruglia, o jai iš paskos, su tuščiais kavos puodukais – Cameron Diaz. Vienu metu primečiau, jog visai realu, kad neseniai ŠMC vykusios parodos atidarymo metu pristatytas antrininkų pasaulio čempionatas trumpam persikėlė į New Orleans, tačiau kai ta pati Diaz įkyriai pradėjo manęs klausinėti, ar aš muzikantas (pasirodo, ne prie to stalelio prisėdau…), supratau, kad viskas čia gerai. Buvo geros dešimt vakaro, šokių aikštelė, savaime aišku, tuščia, Lauris Lee, svajingai sukinėdamas pirštu vinilą, galvojo apie (palieku tarpelį, čia galima būtų ką nors įrašyti.), Karalius akimis glostė dvi kolonas, barmenai (kur aš juos mačiau?) išdykavo, žodžiu tvyrojo palaiminga ir saugi atmosfera, kurios paakintas kibau savo moteriškei į rankovę ir pasikėlėme į antrą aukštą, kur karaliavo žaidimų automatai su pinigais. Išlošėme pasakišką (mums) sumą pinigų ir nusileidome atgal. Salė pilnėjo, netoliese dj altoriaus esančioje (atseit VIP) salikėje su gultais kelios merginos mėtėsi pagalvėlėmis, pusė bare esančių vyrukų akimis sekiojo minėtąją Natalie Imbruglia, tuo tarpu Hokšila (perkusija) ir Liutauras (saksas), turėję sudaryti „support” komandą Karaliui ir Lauriui, mažino koncentrinius ratus, artėdami prie scenos, kol galų gale jon sutūpė. Iškart norėčiau pasakyti, jog nesu didelis tokio pobūdžio duetų (dj + kas nors live) entuziastas, mano nuomone, arba tai turėtų būti gerai surepetuota, kas principe prieštarauja tokių projektų idėjoms, kadangi tuomet improvizacija tampa tiesiog variacija, arba, kas atsitinka vieną kartą iš šimto, tai turi būti kažkoks aukštesniųjų jėgų „advanced spell’as“ (rašant šią apžvalgą, backgrounde nerimsta Heroe’s of Might and Magic IV, jaučiasi vienok, ane?). Na, šį kartą jokio „spell’o“ nebuvo, taigi baigėme savo gėrimus ir patraukėme link išėjimo su pažadu grįžti kiek vėliau, kai iki soties pasitenkinsime Gravity pramogomis. Šią apžvalgą skaitykite štai čia, o dabar galėtų sekti mano vieno gero bičiulio, kurį įeinantį sutikau išeidamas, intarpas, nupasakosiantis vakarėlio pagrindinę dalį. Šiek tiek vėliau.

Trečią valandą ryto New Orleanas atrodė lygiai taip pat, kaip ir jį paliekant pusę pirmos, tik skirtumai štai tokie – Natalie Imbruglia šypsojosi kur kas mažiau, Cameron Diaz buvo kažkur dingusi, barmenai nebežaidė, šokių aikštelėje judesiai tiko geriausiu atveju dvigubai lėtesniems „gabalams”, intymioji salikė su pusgulčiais buvo tuščia, apsauginiai gulinėjo ant krėslų prie įėjimo, o ir šiaip, buvo ramu ir gera. Gal kiek keista, tačiau nors ir kokia „neklubinė” publika rinkosi šiame naktiniame bare, gerai jaustis ten – labai paprasta. Garsas būtų puikus, jei dar pridėtume dar du komponentus šokių aikštelės gale, šviesos – mirga marga, tačiau kadangi vieta gan šviesi, didelės įtakos tai nedaro. Įspūdingiausiai atrodo už dj nugaros esantis mažiausiai penkiolikos metrų įstrižainės plazminis televizorius, kurį nekartą įsivaizdavau stovintį pas save balkone ir 24 val. per parą kaimynams transliuojantį, pvz., Accept ir Manowar koncertų įrašus (su garsu).

Ogi bėda tame, jog vakarėlį laikau nenusisekusiu. Turint omeny, jog Karalius ir Lauris Lee Vilniuje – reiškinys pastaruoju metu itin retas, klubas turėjo būti užpildytas, staliukai išvartyti, alus pasibaigęs, o didžėjai – susitaršiusiais plaukais bei lūpdažių nusagstytais skruostais. Deja, alaus buvo ligi valios, ponulių šukuosenos – tvarkingos, o staliukų konfigūracija liko nepakitusi. Galbūt potencialų lankytoją išgąsdino dar “neaptrinta” vieta ir be perstojo aukštu aukščiau žvangantys žetonai, gal išankstinis nusiteikimas, jog tai – turtingo, tačiau vis tik kazino išlaikomo klubo ambicijos tapti geriausiu klubu Lietuvoje, ir Ryralio duetas čia – tik vienas iš išdidžių purkštelėjimų, kurių turėtų būti ir daugiau. Nežinia, kaip ten buvo, tačiau galbūt kiekvienam naujam klubui, kaip ir šešiolikinei mergiotei, reikia laiko?