Pradžiai gal pasigaivinkime paradoksiuku: ši knyga tiems, kas neskaito moteriškų žurnalų. Nes patikimi ir šiaip šaltiniai emailuoja, kad didžiuma šios medžiagos juose ir spausdinta. Vis dėlto prakrapščius iš šito gan tradiciškai įrišto akiračio kelias Jurgą diagnozuojančias ezoterines bei feministines fanaberijas ir Juozaitį, lieka gan skoningas skaitalas prie alaus ir čipsų (o ką jau kalbėti apie storą, įbrinkusį kubietišką smilkalą, teisingai?). (Ne)tikėtai paaiškėja ir pasirodo, kad ir tarp kotiruojamiausių Lietuvos/Tibeto žvaigždžių eilučių tvyro tvirta gyvenimo būdo proza, tiek dvasinga, tiek buitine/metafizine prizme.
Štai toji didelių parkių knyga, gulinti savo žiauriai užtamsintuose (niauktuose), beveidėmis žmogystomis prigraviruotuose viršeliuose. Žvelgiu į ją pro drumzliną kavos taurę ir iki šiol negaliu atsipeikėti – kur lindėjau šniukštinėdamas šiuos užkeiktus ir kinkas drebinančius puslapius, kaip prasisuko tos laikrodžio rodyklės, kodėl lange jau pseudošviesu (lietus vis dėlto), jei skaityti ėmiau 23.00 P.M.?
Vienintelis festivalis Lietuvoje, kur ilgi
plaukai privalumas, o plėšyti džinsai būtinybė. Vykstantis jau trečią kartą, todėl geriausias.
(Na, jei neskaityti, šiemet prasidėjusio „Darom“, bet tai turbūt kita tema… – red. Past.)
Siekdami patogesnio gyvenimo ir visiškai pažaboti gamtą žmonės stengdavosi visaip naikinti vadinamuosius kenkėjus. Jų tarpe atsidūrė ir stambieji plėšrūnai – lokiai, lūšys ir vilkai. Lietuviai pirmieji ir kol kas vieninteliai Rytų Europoje atsikratė rudųjų lokių (paskutinis buvo nušautas 1890 m. Labanoro girioje, prie Aiseto ežero), pas mus mažiausiai, lyginant su kaimyninėmis valstybėmis, liko lūšių ir štai dabar atėjo eilė vilkams.
Darom? Darom! Padarėm! Nepaisant nesibaigiančio lietaus grojom, rodėm, kalbėjom, šaukėm, šokom, žaidėm, juokėmės. Susitarkim iš karto – apžvalga nebus objektyvi, nes esu prikišęs nagus prie šio renginio (argi galėjo būti kitaip?). Ore mes esam sub-jek-ty-vūs, objektyvumo ieškokite lietuvos rytuose.