Nick Cave @ Arena Riga

Keista, bet Latvijos sostinė tą vakarą tingiai snaudė. Nebuvo ekstravagantiškų gotų, gatvėmis nesivalkiojo girti turistai ir nesikabinėjo prie vietinių norėdami išsiaiškinti, kur yra pigiausio alaus baras. Sakytum, įprastas pirmadienio vakaras, kai skauda širdį dėl prabėgusio savaitgalio, o burnoje dar likęs švelnus tiramisu skonis.. Tą vakarą šiek tiek senstelėjęs, kukliai pliktelėjęs ir užsiauginęs keistą barzdelę (Ne, jis neprimena ožio, veikiau back to the 80ies gangsterį) Nickas Cave mylėjosi su Ryga. O gal Ryga mylėjosi su juo..?

Velnias, ir vėl sekasi latviams. Mus aplenkė ne tik WHITE STRIPES, Mark Knopfler ir garsioji Pink. Į Lietuvą nebuvo pakviestas ir juodaakis iš Australijos – Nickas Cave. Antra vertus, tai buvo pretekstas išduoti drėgną Vilnių ir aplankyti brolius prie Baltijos jūros.

Kadangi į Rygą atvykome gerokai anksčiau, likusias valandas leidome gurkšnodami pagal slaptą receptą paruoštą deginanti „Rigas Balzams“ ir plepėdami su jaunute studente latve. Pasirodo, mitas apie dvi Rygas – rusų ir latvių yra nesamonė, o didžiausia visuotinė Latvijos bėda taip pat yra emigracija. Aišku, besaikis alkholoio vartojimas jaunimo tarpe irgi yra nuolatinis diskusijų objektas, bet situacija dėl to nė kiek negerėja. Prieš kelis mėnesius buvo kilęs skandalas dėl alkoholiniais gėrimais apsinuodijusio pradinuko.. Nepadeda netgi tai, kad Lavijoje alkoholis neparduodamas po 22 valandos. Naktimis gerti galima tik baruose, o parduotuvių, kuriose alkoholis pardavinėjams visą parą, yra vos kelios.

Prieš pat koncertą prie „Arena Riga“ durų apsauginiai keikėsi pro besišypsančias lūpas. Žmonių buvo daug daug, koks ketvirtadalis – lietuviai, o likę – latviai ir aišku rusai. (tik vėliau paaiškėjo, kad koncerto metu šaunuoliai, šūkavę „fuck you“ buvo estai.) Pasistumdę pečiais, numyne kelias vasariškais sportbačiais apautas kojas pagaliau patenkame į atgailos ir išganymo vietą, vietą, kur gros Nickas Cave.

Aplinka nuvilia paprastumu. Jokių įspūdingų ekranų, jokių blizgučių. Tik solidi juoda visur aplink. „Visai kaip bažnyčioje“ – išsprūsta pro šalį skubančiai irgi juodai apsirengusiai merginai. Bet ji suklydo. Čia geriau.

Koncertas vėluoja niekingas penkias minutes. Kai scenoje pasirodo juodu kostiumu vilkintis barzdočius, salė ima spiegti. Deja, tai nebuvo Nickas Cave. Tai tik smuikininkas, pasirodymą pradėjęs beprotišku solo, kuris vėliau išauga į jau paties Nicko Cave isteriškai daužomo fortepijono ir bosinės gitaros vingių košę. Kai baigiasi chaotiška įžanga, žmonės ima kiek šaltokai ploti. Tuomet Nickas pagroja dar kelias dainas, bet publika ir toliau lieka tingiai sėdėti. Tuomet ateina eilė slaptam ginklui: „The ship song“. Jos metu Nickas Cave visus pakviečia arčiau. Po kelių akimirkų prieš sceną susidaro rankų ir kūnų jūra, virš kurios atlikėjas tarsi Mozė ganytojiškai tiesia rankas..

Koncertas toliau važiuoja su „Red right hand“ ir bene visiems žinoma daina „God is in the house“. Ramybė maišosi su triukšmu. Toks pat nenuspėjamas kaip nuotaika buvo ir Nickas Cave: jis arba svajingai skambindavo kažką panašaus į jazzą, arba tarsi nepilnametis pankas kratydavo gaurus į kietai gitaros vedamą ritmą. Tai jokiu būdu nebuvo bandymas įtikti visiems. Greičiau tai buvo parodymas, koks įvairiapusis yra atlikėjas ir kaip greitai jis gali pakeisti publikos nuotaiką.

Kalbant subjektyviai, įspūdingiausia koncerto akimirka buvo daina „People ain‘t no good“. Liūdna ir skaudanti, ne tokia graži ir gėlėta kaip likęs pink pop pasaulis. Bet tokia tikroviška, kad norisi užsimerkti ir stovėti nemačiomis. Po jos sekė lengvas išrišimas, dar keletas pakartotų kūrinių ir aišku pažadas grįžti vėl.

Nickas Cave sceną paliko svajingai traukdamas cigaretės dūmą. O mes „Arena Riga“ palikome ginčydamiesi, ar latviai pati laimingiausia pasaulio tauta. Jau vien dėl šio koncerto. Žinot ką? Ginčo pabaigos neatsimenu, viskas paskendo varno juodumo lapkričio tamsoje.