Everlast @ Gravity

Pavasaris šiemet pasitiko pilnomis kišenėmis linksmybių. Penktadienį Kaune kardais mojavo japonų samurajus, o šeštadienį vilniečiai sprendė dilemą „Milligan vs. Superpitcher“. Aš rinkausi pastarąjį – žadėjo daug meilės…

Apskritai Superpitcheris vienas iš tų, kuriuos pamėgti ar pamilti nėra labai jau sunku. Jo miksai dvelkia melancholija, o skirtingi muzikiniai stiliai limpa viens prie kito lyg įsimylėjusių šešiolikmečių porelė. Prieš patekdamas į „Gravity“ išgirsti to, kurio senai laukiau, eilinį kartą buvau pavadintas „marozu“ ir tai nė kiek manęs nežeidė – tradicija tampantis prasivardžiavimas yra veikiau ironiškai malonus ritualas, o ne asmeninis įžeidimas, kaip bandė paaiškinti keli veikėjai…

Kad dauguma „minimalistų“ šeštadienį rinkosi „Intro“, nesunku buvo nuspėti iš pokalbių eilėje prie rūbinės. Vieni kalbėjo apie priaugintus nagus, kiti apie rinkimus, o aš tingiai tilindžiavau galvą pagal „Partyzanų“ grojamą muziką. Nežinau, gal kaltas išgertas alkoholio kiekis, gal tai, kad senai buvau juos girdėjęs, bet grojo kažkaip „nepartyzaniškai“ – less minimal, more elecitrical. Tiesa, miniai tai patiko – vis daugiau šokėjų būriavosi salės viduryje, o pirmosiose eilėse judėjo išskirtinai merginos.

Jis gi, pasirodė tyliai – negirdėjau nei šūksnių, nei plojimų. Intensyvumu Sueperpitcheris nuo pat pradžių beveik nenusileido „partyzanams“ ir tuo mane šiek tiek nustebino. Jo seto metu išgirdau labai keistą garsą. Jis buvo taip aplinkai nebūdingas, kad iš pradžių pamąsčiau, jog vaidenasi – skambėjo panašiai į „Davai, davai“ ir vertė lipti laiptais į rūkomąjį.

O vokietis grojo toliau tokiu pat tempu, vietomis įmaišydamas vokalų ir įvairių gražių garsų, leidusių auksinėms poroms suktis vis lėčiau ir lėčiau. Nardžiau tarp porų ir buvo labai buvo, gera ir šilta. Ir tadas aš supratau, kad šį vakarėlį rytoj prisiminsiu su šypsena ir nepaaiškinamu optimizmo jausmu, visai taip pat kaip prisimindavau pirmuosius savo reivus.

Pupos seto „ištraukiau“ gal kokį pusvalandį. Pusę keturių man jo klausytis visada pasidaro per sunku. Norėčiau su juo susitikti neutralioje laiko erdvėje – kokią antrą būtų pats tas. Tada ir pažiūrėtume, kas ką. Nes kol kas beveik visada – jis mane. Šįkart taip, kad prie durų sutiktas Dragūnas siūlė išgabenti savo limuzinu. Sakė, kad nuosavas.