Everlast @ Gravity

Kai kam tai buvo eilinė penktadienio naktis. Man – šventė. Prisipažinsiu, jau senai nebuvau patyręs to jausmo, kai atsibundi ryte su šypsena, o mintyse vis kartoji „jau jau jau“. Panašiai būdavo vaikystėje per Kalėdas, paskutinę mokslo metų dieną ar laukiant gimtadienio dovanų.

Vienuolika mėnesių – tiek mes laukėme Minuso. Net neabejoju, kad Richie Hawtinas čia būtų apvertęs viską aukštyn kojom – pradedant Ipodų grojaraščiais, baigiant šukuosenų madomis. Deja, jis ir jo šuo paliko mus dūsauti „kas būtų jei būtų“. Dūsavome beveik metus – kol kaip savotiška kompensacija mums buvo atsiųstas Hawtino įsūnis Trojus, vienai nakčiai pavertęs „Gravity“ rojum.

Iš pradžių viskas buvo beveik kaip visada – šiokia tokia grūstis prie durų, pustuštis dancefloor ir lietuviški didžėjai prie pulto. Didžiausios naujovės – „Panevėžio statybų tresto“ atstovų apsilankymas ir mokslo metų pabaigos efektas, kai net ir „Gravity“ užplūsta pramogų ištroškę abiturientai. Pasirodo, senstam ne gimimo dieną ar per Naujuosiuos. Senstam gegužę. Gurkšnojome „Cuba Libre“ ir stengėmės išsivaduoti iš visų nebereikalingų darbo savaitės pančių. Kažkokia naujiena lyg ir buvo MONKEY BROTHERS live pasirodymas. Nesigilinant į smulkmenas – džiugu jau vien tai, kad live sąvoka, tarp lietuvių „elektrončikų“ ilgą laiką buvusi daugiau egzotika, palengva tampa įprastu reiškiniu. Ar tai tik trumpalaikė mada, laikas parodys, o kol kas ispanų vertinti nesiryžtu – viskas nublanko šventinio laukimo fone.

Trojus gi, pradžioje buvo kiek nuobodokas ir monotoniškas. Bet po valandos „Gravity“ mergaitės ėmė klykti. Taip, Trojus velniškai gražus ir jei aš būčiau ji, tikrai miegočiau tik su tokiais kaip jis. Taip, būtent taip atrodytų Jėzus Kristus, jei savo laiku būtų uostęs kokainą. Taip, grojo jis neblogiau nei atrodė. Valandai Trojus perkelė visus iš Vilniaus į Berlyną ir leido pasijausti ubercoolishe. Tai buvo tikras minimal techno, be jokių pigių ir nuvalkiotų electro motyvų. Jis daužė per galvą didelių plaktuku, o mes tik šypsojomės ir lenkėm galvas, nes skųstis nebuvo kam – visi šoko. Sunku kaip nors žodžiais įrėminti visą tą išgyvenimą, reikia jį patirti, bet maždaug taip aš įsivaizduoju euforiją.

Šiaip jau žmonės kalba, kad Berlyno gyventojai – velniškai pasipūtę ir abejingi tipai. Gal ir taip, o gal ir ne, bet Trojus atsisveikindamas apdovanojo visus nuoširdžia šypsena, o eidamas į WC vienam išrinktajam pašnibždėjo, kad pamatyti Richie Hawtiną Lietuvoje – ne tokia jau ir didelė problema. Gal pakviečiam, ką?