Gegužės 24-ą dieną netikėtai ir, nedovanotinai per tyliai Skalvijoje įvyko labai įdomus Naujosios dramos akcijos reginys. Vladimiras Tarasovas pats pristatė du filmus tuo pačiu pavadinimu – „Paskutinis peizažas“. Vienas peizažas – tai nufilmuoto Josef Nadj spektaklio (kurį sudaro Nadj šokis ir Tarasovo grojimas) ištraukos, kitas – Josef Nadj sukurtas autoportretas, savotiška spektaklio kūrimo istorija.
Josef Nadjo kūryba lietuviams jau turėtų būti žinoma – Lietuvoje rodyti jo spektakliai „Abakuko komentarai“, „Voicekas“, „Atsitraukimas“. Apskritai Josef Nadj, šiemet švenčiantis penkiasdešimtmetį, yra profesionalus, žinomas šokėjas, choregrafas, taip pat mimas. Iš Skalvijoje pristatyto filmo „Paskutinis peizažas“ (kurio premjera 2006-aisiais įvyko prestižiniame Avinjono festivalyje) paaiškėjo, kad ir puikus dailininkas – anksčiau tokiu ir norėjęs būti, vėliau nusprendė tapti choreografu – kad galėtų piešti tokiu būdu.
Ką jau ir kalbėti apie Vladimirą Tarasovą. Kažin ką galima būtų rašyti apie lietuvišką džiazą įvairiose enciklopedijose, jeigu ne Ganelino trio (kurį sudarė Ganelinas, Čekasinas ir Tarasovas). Tarasovas yra išleidęs per 100 įvairių muzikinių įrašų – tiek su legendine grupe, tiek solo, tiek su įvairiais kitais menininkais, kameriniais, džiazo, bei simfoniniais orkestrais. Jis taip pat rašo muziką orkestrams, filmams, spektakliams, pats stato spektaklius ir t.t. Be viso to šis menininkas meistriškai kuria vaizdo ir garso instaliacijas, tikrai ne kartą matytas ir lietuviams – ŠMC ar Radvilų rūmuose. Tai menininkas, talpinantis daugybę kūrybos etapų, kaip ir išraiškos būdų, aktyvus ir ieškantis iki šiol.
O apie patį Josef Nadj spektaklį atsiliepti sunkiau, visų pirma dėl to, kad nufilmuotas spektaklis visada yra nužudytas spektaklis, visų antra – čia buvo rodomos tik jo ištraukos. Tokiame sumontuotame variante liko daug mažiau nuoseklumo, netikėtumo, kontakto su šokančiu Nadj ir grojančiu Tarasovu. Vis dėlto.
Buvo gražu žiūrėti nesuprantamai keistus žaidimus su šėšėliais, spalvomis, Josefo Nadj tapyba čia ir dabar. Buvo įdomu klausytis Vladimiro Tarasovo garsų, tokių kaip kamuoliukų daužymas į lėkšteles, šluotelių braižymas, paukščių čiulbėjimas ir įvairiausia perkusija. Ir, žinoma, buvo įdomu šifruotis šiuolaikinio spektaklio užduodamas mįsles, o kitame, „autobiografiškame“ peizaže sužinoti kelis atsakymus.
Komentarai