Žiema prasideda nuo pirmojo sniego, pavasaris – nuo pirmųjų žibučių, o vasara… vasara prasideda nuo pirmųjų open airų. Kaip kad Gamtininkų Dienos prie Kernavės, kombinuojančios dvi geriausias tokių renginių savybes: daug muzikos ir pigų įėjimą. O pigaus įėjimo bonusas – pigios apyrankės, kurių neturinčius po teritoriją vaikosi sarginiai vyrai, ir kurios, kaip mano nelaimingam draugui, kai kuriems susimokėjusiems tiesiog nuplyšo.
Nors į pirmąją dieną teko pavėluoti dėl kruvino susidūrimo su treninguotu gražuoliu, iki tamsos beveik spėjom ir įvažiavom į miško proskyną grojant I.R. Rokeriai gamtininkai ir kompanija jau buvo gerai įsilinksminę, ko nepasakysi apie elektromanus – tuštokoje palapinėje kur ne kur savame kosmose sklandė po vienišą tautietį. Tiesa, vėliau prisirinko ir jų, o pulto herojumi tapo, kaip ir buvo galima spėti, vienintelis dainavęs elektronikos atlikėjas – Kafka. Toliau man tūsas baigėsi, bet girdėjau, kad daugelio medžioti OBTESTai neparodė to, ko iš jų buvo laukta (bet tai nesvarbu – gerbėjų frontas pakankamas ir berods myli besąlygiškai), ANDAJA klausės net labai neblogai, kaip ir mūsų praleisti FREKENBOK.
Antra diena pasitiko su malonia naujiena: karščiais. Kai prisikėliau po saulės smūgio, galvoj buvo ne muzika, ačiū grupei, kurios pasirodymas užmigdė saulėj. Nenoriu suklysti, bet galėjo būti vieni pirmųjų naujo emo atstovų Lietuvoje SWEETNESS THEORY. Net kepdama saulėje publika labai patenkinta šokinėjo su Va Taip Vat, šiltai sutiko ir ZIMBABWE, o gal ten tik buvo pankų perteklius. Kurių atšaką alkopankus, beje, už vagystes, įžūlumą, ir šlapinimąsi ant palapinių keikė visa stovykla. Vakare maloniai nustebino anksčiau negirdėti SC, o POINSETTIA neblogai apibūdino vigvame gyvenę stouneriai: „ar, b**t, jiems būtina taip rėkt“.
Elektronikos palapinė, kalusi bytą per naktį, ir dieną festivalio lankytojų keikta tol, kol padarė pertrauką ir pradėjo grot „Amelijos iš Monmartro“ garso takelį, vakare tapo masinės traukos vieta. Šokantiems patiko Chessquare ir ant scenos pasikraipyti užlipanti mergina (tiesa, nakčiai einant į galą, dėmesio ji nebesulaukė). Nakties tamsoje išlindo ir dieną nematyto socialinio sluoksnio – Didžėjaus Draugų – atstovai (džempas su kapišonu, striukė, kuprinė, gal kepurė su snapeliu; nešoka, tik judina galvą ir stovi prie didžėjaus). Tiesa, ne visą laiką buvo jauku, kažkuriuo metu draugė replikavo, kad „į elektroniką susirinko ir roko nekenčiantys marozai“.
Kalbant apie substancijas, be girtų kaip tapkės nepilnamečių buvo nemažai ir kitokio plauko vartotojų: ore marihuanos kvapas buvo jaučiamas dažniau nei maisto (nieko nuostabaus, pasipiktinusiai miniai Mauzeris mėsainius pardavinėjo po septynis litus), o į mane beviltiškai kabinosi šokėjai, prašydami ratų. Kiek girdėjau, buvo ir kitokių cheminių lygumų kaubojų. Tačiau žmonės buvo gana taikūs, džiaugėsi aplink lakstančiu buliaus dydžio šunim, sportavo, vieni po kitų dribo į upę ir gera nuotaika bei atsipalaidavimas sklandė ore. O rytas pasitiko beveik Kariotiškių lygio šiukšlių krūvom, nes apie šiukšliadėžes kažkaip niekas nepagalvojo. Kaip man rėkė ant dar vienos palapinės griūdamas draugas: c‘est la vie.
Už nuotraukas maloniai dėkojame Renatai Drukteinytei, www.fotogriausmas.lt
Komentarai