FIDI@ Vingio parko estrada, balandžio 5

Kol atsibeldėme iki Vingio parko estrados, bene šimtas, o gal kelis kartus daugiau žmonių jau svyravo prie durų. Renginys prasidėjo 21 val., tačiau masiškai suplūdusi liaudis net apie 22 val. dar laukė prie durų, praleido ir FLAMINGO, ir daug pankų pasirodymų. Ko nebūna.

FIDI (Fizikų dienos) – Vilniaus Universiteto Fizikos fakulteto studentų jau 40 metų rengiamas renginys – turbūt niekada nelieka nepastebėtas. Studentai-ne fizikai gali tik liūdnai pasvyrenti galvomis prieš šią gilias tradicijas ir žalią drakoną turinčią šventę, mat kitoms nDI dar toli iki FIDI. Kaip pasakytų patys šventės kaltininkai, laimingos galėtų būti tik filologės, pas kurias kiekvienais metais daromas legendinis žygis. O jei rimtai – geros organizacijos, puikių koncertų ir kitų veiksmų kupina šventė buvo tikrai didelis ir įspūdingas renginys. Tolimesnis tekstas – apie vakarinę dalį, kurioje gyvai pasirodė daug įvairių punk, roko, ska grupių, grojo daug DJ, kitaip tariant – kaip studentai rengė didelį koncertą.

Fizikai pasistengė kaip reikiant. Jie itin aukštai pakėlė ir studentiško renginio, ir apskritai gyvo lietuviško koncerto kartelę. Kaip sklandė gandai, pinigų jaunimui netrūko, finansavimas – bene 150 tūkst. litų, tad pagrindinėje salėje apšvietimo lempomis ir lazeriais sienos buvo praktiškai ištapetuotos.
Viskas vyko pačioje Vingio parko estradoje, tiksliau – po jos laiptais. Milžiniškos erdvės, primenančios sporto rūmus, tačiau čia įdomiau bei klaidžiau. Čia tau ne koridorius į G. Daug nepanaudotų erdvių, kuriose gali veikti ką tik nori, punk kambarys, pagrindinė salė su vakaro žvaigždėmis, PLAY klubo salė su bene 4 futbolo stalo stalais, didžėjumi ir mase šokančių – žaidžiančių – geriančių – malonių studentų.

Atėjom FLAMINGO trenkiant paskutinį akordą. Po poros minučių instrumentus jau braukė NAKTINĖ PUFAIKA, ir aš jiems tikrai norėčiau pastatyti mažą paminklą. Jauni, šaunūs, gal kiek per daug tarp dainų kalbantys, tačiau grojantys nuostabiai. Yra tokia frazė kaip „Lietuvos muzikos viltis”, bet ji jau tiek nuvalkiota, kad net Amberlife šaukiamas tokiu. Šiaip ar taip, jei Plungė nesustos groti, dar ilgai jiems dėkosim. AČIŪ normaliam įgarsinimui, per kurį galėjom girdėti ir būgnus, ir gitaras, ir net tariamus dainų žodžius.

Prisišokę pagal pufaikinius „Pinigai”, „Ilgas kelias” ir keletą re-cover dainų, prisižiūrėję į prekybos centrų maišeliais apsirėdžiusį vokalistą, prisiklausę žemaitiškų žodžių (Pufaika, mes, aukštaičiai, visgi suprantam bent kiek žemaitiškai, gi Lietuva!), žodžiu, po pasirodymo, išėjom į pankų sceną.

FRENKENBOK jau valdė visą kambarį. Balkanų muzika per trimitus, iš kolonėlių sklindantis žiauriai geras ska, ir jaunystės pogo atsiminimai. Kažkaip įvyko, jog atėjom į FREKENBOKŲ koncerto pabaigą, tad po poros gabalų ir biso grupė nulipo nuo mažytės scenos.

Nebuvo laiko net išgerti ar stalo futbolo pažaisti. Vos išėję į koridorių, vėl metėmės į kitą salę, kuri jau buvo sklidina, nes grojo BIX. Sveikinimai fizikams, legendiniai gabalai, kuriuos lietuviai išrėktų net būdami neaiškios sąmonės būsenos, ir į visas puses strikinėjanti publika. BIX skleidžiama visai ne senos-bet-dar-kažkodėl-grojančios grupės energija, muzika, geras žmonių nusiteikimas – ir visi jau dainavo dainas, šoko – lingavo, dainavo visas legendines nuo „Kiaulės” iki „Mes tikim dievais” dainas. Būtų užsitęsę dar penkias minutes, bučiau nualpus – kojos jau svyravo, o veidas priminė burokėlį. Spėju, ne man vienai.

Nuėjom pailsėti į PLAY salę, n kartų laimėjom stalo futbolą, tik vat vienas pasitaikė tas nelaimingas…Buvo labai gerai! Puiki atmosfera, bet paryčiais visko jau tapo pakankamai. Nusileidę apačion dar išgirdome vaikiną grojant dnb, ir merginą, perdainuojančią Aliną Orlovą „ant” to dnb. Skambėjo keistai. Muzika – puiki, bet balsas tai ne Alinos.

Išėjom, praėjom pro legendinį drakoną, kelias kvepėjo miškais, na ir beliko konstatuoti, jog FIDI ir fizikai – tikrai gerai.