Poezija ir elektrinė gitara

Birželio 5 dieną „Siemens” arenoje pamatėme Bob Dylan. Dar porą mėnesių prieš koncertą negalėjau patikėti, jog šis atlikėjas atvyksta į Lietuvą. Žmogus, grojantis nuo 1959 metų, įrašęs daug dainų, kurios įėjo į istoriją („House of the Rising Sun”, „All Along the Watchtower”, „Blowin’ in the Wind”, „Knocking on Heavens Door” ir daug kitų), Pulitzerio prizo laimėtojas (prieš B.Dylan juo buvo apdovanoti John Coltrane bei Thelonious Monk), be to nominuotas ir Nobelio literatūros prizui…

Bob Dylanui visada rūpėjo tai, ką jis dainuoja. Jo tekstai – tai stulbinanti poezija. Jis buvo pirmasis roko muzikos istorijoje sujungęs roko muziką, kurioje tuomet vyravo lengvo pobūdžio tekstai, su tekstais, kurie buvo stiprūs, įdomūs. Nors savu laiku dalies fanų atlikėjas buvo nušvilptas (kas per nesąmonė, jog iki tol buvęs intelektualus folk muzikantas bando groti roką), Dylanas tada, kaip ir visą kūrybinį savo kelią, nepasidavė spaudimui, ir darė ką norėjo.

Būdamas jaunas, muzikantas grojo Martinui Liuteriui Kingui sakant žymiąją „I have a dream” kalbą Vašingtone, bendradarbiavo su daugybe žymių muzikantų (George Harrison, Roy Orbison, Tom Petty, Joan Baez…), supažindino The BEATLES su marihuana, ir metams bėgant, nesustojo kurti dainų bei rašyti fantastiškų tekstų.

Nuo 1988 metų Dylanas tęsia beveik nepertraukiamą (išskyrus 1997 metus, kuomet atlikėjas turėjo sveikatos problemų) koncertinį turą. Kasmet muzikantas su grupe surengia apie 100 pasirodymų. Sunku suvokti, kaip fiziškai galima pakelti tokį krūvį, tačiau faktai kalba už save.

Ketvirtadienį Siemens arenoje mus pasitiko scena be jokių dekoracijų, o pagrindinė arenos salė buvo pilna kėdžių (atlikėjas pageidavo, kad visi klausytojai sėdėtų). Šiek tiek po 20 val. užgriaudėjo balsas, pristatantis atlikėją: „…The guy who forced folk into bed with rock. Who donned makeup in the 70’s and disappeared into a haze of substance abuse….Bob Dylan”.

6 žmonių grupė, vyrai su kostiumais ir juodomis skrybėlėmis, užlipo ant scenos ir pasiėmė savo instrumentus, kurie, beje, buvo nuolat keičiami (dvi elektrinės gitaros, būgnai, elektrinė mandolina, havajietiška gitara, klavišiniai, kuriais grojo Bob Dylanas ir kiti). Užgrojus „Watch the River Flow”, koncertas prasidėjo.

Tiesą sakant, prieš eidama į pasirodymą šiek tiek bijojau, jog gali tekti nusivilti jo kokybe – Dylano balsas šiandien jau nebeprimena auksinių septyniasdešimtųjų, o ir gandai, jog kartais atlikėjas mėgsta praleidinėti dainų dalis ar paskubinti grojimo procesą, nedžiugino. Šiandien jau galiu pasakyti, jog koncertas pranoko lūkesčius.

Jau pirmame kūrinyje atlikėjui užgrojus lūpine armonikėle klausytojai suūžė. Beje, šių buvo visokių: nuo senų hipių ar pamišusių nuo muzikos jaunuolių iki išsipusčiusių gražuolių bei prabangių jų draugų. Buvo ir nemažai užsieniečių.

Po pirmosios dainos sekė legendinė „Lay Lady Lay”, „Hard Rain’s a Gonna Fall” „Tangled Up in Blue”, „Just Like a Woman”…Bobui pritarianti grupė grojo puikiai: bliuzas buvo įdomus, nerestoraninis, kartais pereinantis net į stiprų roką. Pats atlikėjas dainų tekstus dažnai iškalbėdavo, o ne dainuodavo. Kartais atrodydavo, kaip pastebėjo klausytojai, jog „Dylanas went death metal”: susivienijusios gitaros ir žemas, nesuprantamas Bob balsas kūrė panašų įspūdį. Atlikėjas puikiai valdė tonaciją, jam tariant dainų žodžius įvairios emocijos buvo perteikiamos taip, jog visi suprato, apie ką eina kalba.

Įsiminė nuostabiai atlikta „Just Like a Woman”. Dylanas moka pasakoti bei sukurti tinkamą dainai atmosferą. Įdomiai skambėjo ir „It’s Alright Ma (I’m Only Bleeding)” – išties pribloškiančio teksto daina. Kol supratau, kas yra dainuojama, praėjo bent pusė minutės – dėl kitaip, nei įrašuose skambančios dainos, neįprastai skambančio teksto tarimo, dėl gausios instrumentuotės, kuri šios dainos tradiciniam variantui nebūdinga.

Atlikdamas „Highway 61 Revisited” Dylanas pralinksmėjo, dainavo žaismingai ir su sau būdinga ironijos gaidele. Koncertui priartėjus prie pabaigos išgirdome „All along the Watchtower” bei „Thunder on the Mountain”, ir po šių kūrinių Dylanas pirmąkart prabilo. Jam pasakius „Thank you, friends” bei pristačius grupę, šviesos užgeso ir muzikantai nulipo nuo scenos.

Tuomet lietuviai ir pašėlo. Žmonės nebepaisė, jog reikia sėdėti, prie scenos susibūrė didžiulė minia, kuri plojo, trypė kojomis, rėkė ir klykė net keletą minučių. Pagaliau grupė ir Dylanas grįžo. Sulaukėme to, ko norėjome: „Like a Rolling Stone” (tai buvo kūrinys, atliktas elektrine gitara ir dėl kurio Dylanas savo folk muzikos fanų buvo išvadintas Judu – išdaviku). Tai kūrinys, kurio klausant mintyse perbėga visa muzikos istorija, didingas ir kažkuo melancholiškas, o žmogus, ją sukūręs stovėjo čia pat, ant scenos prieš mūsų, žiūrovų, akis. Ką ir bepasakysi – tai buvo ne paprastas koncertas, o legendinis įvykis.

http://www.youtube.com/watch?v=bqUFHEyu5hM