Vilnius Jazz ’09 @ Rusų dramos teatras

Festivalis „Vilnius Jazz“ jau dvidešimt antrą kartą sostinėje. Palypėjus Basanavičiaus gatve, prieini elegantiškai pakrypusį Rusų dramos teatrą – metams bėgant nesikeičiančią festivalio buveinę. Galbūt renkantis koncertų erdvę organizatoriai ir laikosi tradicijų, tačiau tai, kas vyks pačiame festivalyje žodžiais „tradicija“ ar „laiko patikrinta muzika“ neapibūdinama.

Lauko šaltis skverbėsi visur, iš išorės į vidų, kaip kokie muzikos garsai. Keturis vakarus kojos nuo jo bėgo betoniniais laiptais ir raudonais teatro kilimais, kol ramiai nutūpdavo tarp kėdžių pagrindinėje salėje. Kojos, kaip ir festivalio pajautimas – mano. Akivaizdu, kad jame lankėsi daug visokiausių kojų, kurios juto ir suprato kitaip, tad net nemėginu teigti, kad festivalio apžvalga atitinka festivalio turinį. Šis žodžių dėliojimas – subjektyvus, kiek subjektyvumas apskritai įmanomas.

Pirma festivalio diena – ketvirtadienis

Pirmą festivalio vakarą buvo vėsu – tiek lauke, tiek pastato viduje. Ir gal tik man – o gal tai buvo bendra visuomenėje sklandanti atmosfera – buvo kiek niūru laukti koncerto. Salė nebuvo užpildyta, tačiau mes, sunkių laikų prigąsdinti, galėjome tik džiaugtis, kad festivalis išvis vyksta.

Festivalio galva Antanas Gustys atidarė renginį, Richardas Jonaitis iš radijo stoties „Opus 3” mums pasakė, kad pūtikas – žodis geras, pristatė grosiančias grupes, ir ant scenos užlipo kolektyvas Theory Garden.

Koncerto idėja pristatyta labai šauniai, mokinys (lietuvaitis Kęstutis Vaiginis iš Theory Garden) ir po jo grosiantis jo mokytojas (Yuri Honing su grupe Yuri Honing Wired Paradise) vienoje scenoje – galime palyginti, kas, kaip, į kokią kryptį pažengęs.

Nesinori imti ir burbėti, tačiau džiaugtis dėl to, kad ne visi lietuviai Anglijoje, o kai kas ir domisi muzika bei groja džiazą, taip pat nenoriu. Neužkabino manęs pirmasis koncertas. Kartais iš scenos sklindanti muzika atrodė tiesiog foninė (gal šį įspūdį pagyvino ir besikalbantys klausytojai, taip ir supratę grojamą muziką), skirta nereaguoti, neatsiduoti ir nepasiduoti – o ramiai pasisėdėti kavinėje, pabendrauti su draugais. Nesimatė muzikantų atsidavimo savo skleidžiamiems garsams (gal dėl to kaltas ir susijaudinimas, nežinia), negirdėjau ir bandymų ieškoti įdomesnių garso struktūrų. Šiaip ar taip, pasirodymas nebuvo toks prastas, kaip gali atrodyti iš šio aprašymo. Muzika buvo graži, bet greitai pamirštama, mano nuomone, trūko eksperimento, to „cinkelio“. Nepaisant dažnai besikartojančių saldokų struktūrų, į pasirodymo pabaigą išgirdau mane įtraukusių garsų. Tikrai neblogos Deniss Paschkevich kompozicijos prižadino ir pasiūlė įsiklausyti į grupės muziką.

Antroji grupė, žengusi į sceną – Yuri Honing Wired Paradise. Mokytojo atliekama muzika skyrėsi nuo mokinio. Akivaizdu, jog saksofonistas Yuri ir kiti grupės nariai simpatizuoja psichodelinei muzikai, garsais piešdami atmosferinius piešinius. Grupės pasirodymas buvo kupinas muzikos filmams, atmosferinių Pink Floyd garsų bei elegantiško Yuri Honing a la Nick Cave pokalbio su žiūrovais. Pasirodyme atlikta savita David Bowie „Space Odyssey“ versija, taip pat perdirbtas Bjork kūrinys „Isobel“. Džiazas tai virsdavo į roką, tai sustodavo skambėjęs ir tiesiog atverdavo duris į kosmosą. Amsterdamas!

Antra festivalio diena – penktadienis

Penktadienį grojo japonai. Pirmieji pasirodė Yoriyki Harada ir Naoji Kondo. Yoriki – savamokslis pianistas, grodamas kilnojo kojas, įvairiais metodais trankė vargšą iš Piano.lt atgabentą pianiną, kaišiojo liežuvį, ir žiūrėjo užsimerkęs. Nežinau, ar mes jam grojant, egzistavome. Antrasis grupės narys Naojo, šiaip psichoanalitikas, penktadienį grojo saksofonu. Pūtė, trankė, maigė.

Antrieji pasirodė Tenko ir Uchihashi Kazuhisa. Tenko – žymi vokalistė, improvizatorė, bendradarbiavusi su Fredu Frithu, Johnu Zornu, Christianu Macley ir kitais muzikantais. Taip įspūdingo tembro vokalistė. Uchihashi Kazuhisa grojo elektrine gitara (jos garsus įrašydamas, perdirbdamas) bei daksofonu (jo principas – trankyti, gremžti ir kitaip stryku liesti siauras medžio juosteles). Pabaigoje, prie jų su kita elektrine gitara prisijungė lietuvis eksperimentatorius Juozas Milašius.

Žinote, po abiejų grupių pasirodymų, nenoriu jų niekaip vertinti. Tai buvo garsai, išleidžiami Rusų dramos teatro erdvėje tarp 19 ir 21 val. – tai faktas. Ką norėčiau pasakyti apie šį koncertą, free džiazą ir galbūt apie visą eksperimentinę muziką – ji nutupdo žmones ant žemės. Klausydamas garsų, kurie tau nesukelia jokių emocijų ar atrodo nuobodūs, gali lengvai „pagauti kampą“, koks tu kaip žmogus ribotas ir priklausomas nuo kultūros, jos įsitvirtinimo bei manipuliacijų tavimi. Nėra gerų ar blogų garsų, nėra gerų ar blogų tų garsų kombinacijų. Grok vieną kombinaciją dažniau, ją pradėsi atsiminti, su ja susiesi kažkokias savo patirtis – ir kūrinys tau bus geriausias pasaulyje. O taip nebuvo su japonų džiazu, ten viskas atrodė negirdėta ir „nurauta“. Kartais būdavo baisu, jog vokalistė nenualptų. Vakaras buvo puikus, priminęs mums beribes garso išnaudojimo galimybes.

Trečia festivalio diena – šeštadienis

Alice Spence Trio – trys muzikantai iš Australijos, Švedijos bei Kanados. Koncertas prasidėjo tamsoje, pirmąkart šiais metais buvo rodomos vaizdo instaliacijos bei užgrota „muzika iš kompo“. Jos paklausiusi bei peržiūrėjusi vaizdo instaliaciją-video, įsijungė ir pati grupė. Ant scenos skambėjo fortepijono, kontraboso, būgnų, glockenspiel garsai. Grupės kūryba – minimalistinė, monotoniškas klavišų spaudimas, kažkur periferijoje skambantis kontrabosas, ekspresyvūs būgnai. Trio sugrojo gražiai, bet greitai jų koncerto atmosfera pasimiršo.

Į sceną atkeliavo trioVD iš Jungtinės Karalystės (gitara, būgnai, saksofonas) bei kartais prisijungiantys pagroti lietuviai Liudas Mockūnas (grojęs įvairiais pučiamaisiais) ir Marijus Aleksa (būgnai). Na ką, šiemet Kruzenshtern i Parohod Lietuvoje dar nebuvo, bet jau sulaukėme panašios muzikos dozės. Gal be žydiško klezmer motyvų, bet su galingu daugybės stilių maišymu. Burbėjimas, rėkimas į mikrofoną, rokas, metalas, džiazo motyvai, pučiamųjų instrumentų jėga, trepsėjimai kojomis ir tiesiog daug išlietos energijos. Du būgnininkai! Muzika įtraukė, ir kartais kračiau galvą kaip per kokį sunkiojo roko koncertą. Tai buvo vienas artimiausių, labiausiai sudominusių Vilnius Jazz ’09 pasirodymų.

Paskutinė festivalio diena – sekmadienis

Popiet sulaukėme jaunosios džiazo iš Lietuvos dalies. Konkursinėje dalyje (norint išrinkti Vilnius Jazz Yong Power nugalėtoją) mums grojo du kolektyvai: Yo-Yo-Mo-Mo-4 bei Yrinauda. Buvo labai įdomu žiūrėti į jaunuosius muzikantus. Po to kelių vakarų, kai į scenas išeidavo įvairūs (ne)ekscentriški, daug matę bei patyrę muzikantai, ši popietė buvo kuklumo įsikūnijimas. Tačiau grupės greitai prisitaikė prie savo – muzikantų – padėties. Yo-Yo-Mo-Mo-4 – keturių narių kolektyvas (būgnai – grojo mergina, džiugu, antroji mergina – po Tenko – festivalyje ant scenos, bosas, fortepijonas, saksofonas) grojo gal kiek standartiškesnį džiazą, matėsi, kad bent pradžioje jie jaudinasi…bet juk nieko tokio. Galbūt po kelerių metų grupė pradės gilesnes garso formų paieškas. Šiaip ar taip, nuskambėjo neblogai.

Antrasis kolektyvas Yrinauda (saksofonas, būgnai, gitara, kontrabosas) man patiko. Nors pradžioje buvo jaučiamas tam tikras muzikos neišbaigtumas/nesusiderinimas, tačiau kuo toliau, tuo labiau grupė trankė, braižė, tampė ir pūtė instrumentus, visi garsai susiėjo į stiprią visumą. Puiku! Pavadinimas irgi labai geras.

Po šių grupių ant scenos užlipo praėjusiais metais turėję dalyvauti, bet negroję, jaunieji džiazo kūrėjai InSearch. Nuobodu nebuvo, bet kartais, kai nuolat ieškai, išvis pamiršti, ką darai. Kartais daugybės muzikos instrumentų keitinėjimas tikrai nepasiteisindavo, gal net trukdydavo mėgautis garsais. Šiaip ar taip, blogai nebuvo.

Vakarinėje dalyje ant scenos pamatėme multiinstrumentalistą Vytautą Labutį, gitaristą Eugenijų Kanevičių bei būgnininką Arkadijų Gotesmaną. Kaip jau populiaru, muzikantai į sceną suėjo po vieną, V.Labutis turbūt jau užkulisiuose pradėjo groti. Ir kaip groti! Saksofonas ir pianinas, kiti instrumentai – muzika buvo audringa. Suderinus ją su E.Kanevičiaus gitaros garsais bei dusliais A.Gotesmano būgnais, ant scenos jau kelinta vakarą skambėjo, jei leisite – sunkusis džiazas.

Po Trio atėjo metas vengrų ir vieno olando kolektyvui Grencso Realtime Collective. Išprotėję vengrai grojo bene dvi valandas be perstojo! Pasirodymas prasidėjo garsais, primenančiais orkestro „susiderinimą“ prieš koncertą. Turbūt grupė vis besiruošianti kažkam svarbiam. Instrumentai skambėjo tolygiai, pučiamieji nenustelbdavo būgnų, gitaros ar kontraboso, bet bendras rezultatas išėjo didelis gauruotas chaosas. Grupės lyderis vaikščiojo po sceną, apkabindavo likusius narius, prieš tai kai koks griežtas tėvas nurodydavęs, kas ir kada turi nustoti groti savus eksperimentus. Koncertas buvo tikrai išprotėjęs, pasibaigęs Bob Dylan kūriniu „With God on Our Side“, vieno iš pučiamaisiais grojusiųjų – Hans van Vliet – repavimu bei išgertu litru vandens…

Festivalis baigėsi ir aš nebežinau, kas yra džiazas. Tikėkimės, kad tokie „sąmonės praplėtimo“ renginiai neišseks, ir juose galėsime lankytis dar ilgai, ilgai…