Savaitgalis Berlyne prasidėjo trečiadienį. Išties mieste, kuriame vyrauja nematerialus ir “kultūros kūryba” paremtas darbas, savaitės dienos dažnai pamirštamos. Pavyzdžiui, šią savaitę svarbios buvo valandos – kaip nepražiopsoti “First We Take Berlin” ir Berlyno festivalio koncertų įvairiuose miesto klubuose bei Tempelhofo oro uoste.
First We Take Berlin…
Trečiadienį madinguose miesto rajonuose Kreuzberg ir Friedrichshain vyko įvairūs pasirodymai bei koncertai ne mažiau madinguose klubuose: “Lido”, “Privatklub”, “Magnet”, “Postbahnhof” ir kituose. Šie pasirodymai – renginio “First We Take Berlin” (orus žodžių žaidimas Leonard Cohen dainos “First We Take Manhattan” pavadinimu) dalis. Paaukoję savo ausis skendome stilingo jaunimo jūroje, klausydami kada nors iškilsiančių žvaigždžių: Charity Children, Mighty Oaks, Jagwar Ma, Balthazar, NYPC ir apie 70 kitų. Lakstėme po klubus ir gaudėme melodijas – neretai garsai primindavo atgimusią palmių muziką (90-ųjų popmuziką) arba labai emocionalias scenos milžinų inscenizacijas. Pavyzdžiui Jagwar Ma – lyg ir švelnesni Animal Collective, o Charity Children – lyg ir nesubrendę Arcade Fire. Muzika buvo jautri, graži ir miela.
Nuoširdūs The Villagers ciniškiems miestelėnams
Berlyno festivalis vakarojimus pratęsė penktadienį. Ant nebeveikiančio Tempelhofo oro uosto asfalto vykstantis renginys į dviejų dienų koncertų orgiją sugebėjo prisikviesti Björk, Blur, My Bloody Valentine, The Villagers, Tomahawk, Fritz Kalkbrenner ir daugelį kitų. Norėdamas patekti vidun, turėjai pereiti kadaise veikusią išvykimo salę, ir vietoje savo destination, galėjai matyti, kada kas gros. Festivalyje buvo trys scenos, į kurias patekdavai bėgiodamas pirmyn-atgal pakilimo taku.
Pirmą koncerto dieną nustebino ir sujaudino grupė iš Airijos The Villagers – nors švelni ir miela, graži bei stilinga (o tai galėtų reikšti – nuobodi), grupė sugebėjo atšildyti apledėjusias didmiesčio gyventojų ir hipsteriškai ciniškų svečių širdis. Vokalistas Conor O’Brien koncerto metu buvo užsidėjęs akinius nuo saulės. Jam dainuojant “Thank you for lending your ears, while we are selling you our fears” galėjai galvoti, jog tie akiniai ne nuo saulės (ar narkotikų aušros), bet nuo ašarų. Nustebino ir (dar vienas) ant genialumo ribos laviruojančio Mike Patton (ex-Faith No More) projektas, eksperimentinio metalo grupė Tomahawk. Nuostabus Patton balsas ir jo išprotėjęs personažas ant scenos įtraukė taip, kad didžiojoje scenoje groję Pet Shop Boys buvo prisiminti tik Patton’ui šaipantis iš publikos “You fuckers, dance, or go and listen to your Pet Shop Boys!” Užmetėme akį ir į Pet Shop Boys – nuostabiai apsirengę muzikantai ir jų muzika vėl grąžino į praėjusį amžių. Mano 90-aisiais grojo “Go West” – šios dainos greitai nesulaukusi, pradėjau nuobodžiauti ir pasirodymą gelbėjo blizgučiai ant scenos ir žvėrių galvas užsidėję, po sceną besiblaškantys šokėjai. Po Pet Shop Boys atėjo metas dar vienai legendai – Blur. Skambėjo “Coffee and TV”, “Song 2”, “Girls and Boys” – vėl atėjo metas pagalvoti apie 90-uosius. Blur mums liepė galvoti apie Siriją – tai buvo pirma ir paskutinė festivalyje girdėta tiesioginė politinė žinutė. Blur pasirodymas, nors ir su savotišku naftalino kvapu, buvo profesionalus ir stiprus britpop šou. Apibendrinimas: nors Tempelhofas ir nebeveikia – pastatas stebina savo didybe, na, ir kad per tiek metų dar nesugriuvo. Taip ir su tomis senomis grupėmis: tokioje aplinkoje jos atgimė ir puikiai prisitaikė prie aplinkos.
…then we take the streets
Šeštadienį Berlyne, kaip įprasta, vyko daug demonstracijų: beveik 20 000 įvairių organizacijų, partijų ir asmenų pritraukusi demonstracija už laisvę ir prieš viską stebinčią valstybę, alternatyva “Love Parade” – “Fuck Parade”, demonstracija prieš Sirijos kurdų žudynes ir mitingas prieš nuomos kainų pakėlimą. Šiame kontekste Berlyno festivalis atrodė jaukus, šiltas ir mielas renginys – kitais žodžiais tariant, konservatyvus. Situaciją gelbėjo politinis poetry slam, vykęs vienoje iš mažų palapinių, kuris 20 h turėjo būti baigtas. Niekas, net ir dalyviai, nežinojo kodėl.
Baltų adatų kamuolys
My Bloody Valentine užhipnotizavo publiką nuostabiai varginančiu triukšmu. Nors Bilinda Butcher ir Kevin Shields bandė dainuoti, jų balsų visiškai nesigirdėjo. Tad klausytojai skendo gitarų ir būgnų ūžesyje – patiko. Po šio pasirodymo bėgome į Björk, kurios pasirodymas Berlyno festivalyje – “Biophilia” turo dalis. Nuostabios vizualizacijos, kuriose – 3D kelionė per kalnus, kirminų raitaliojimasis žemėse ir Björk, stovinti ant ledyno viršukalnės, priminė, kad muzika gali išlaisvinti vaizduotę. Pati Björk savo vaizduotę laisvina ilgai – tai supratome vietoj jos galvos pamatę baltų adatų kamuolį. Prieš pasirodymą buvo paprašyta Björk nefotografuoti – tai ją blaško, o žiūrovai galėtų pasistengti bei pasižiūrėti renginį ir ne per savo išmaniojo ekraną. Koncertas buvo ramus, tačiau kokybiškas, su puikiu choro pasirodymu ir daugybe boso vibracijų. Dainos – mišinys iš naujų (“Crystalline”), senesnių (“Declare Independence”) bei senų (“Hunter”, “Army of Me”) gabalų. Pritariamasis choras suteikė koncertui puikia atmosferą, kuri neišsisklaidė po Björk į sceną užlipusiam Fritz Kalkbrenner. Žymių Kalkbrenerių yra ne vienas: Paul Kalkbrenner – Fritzo brolis, ir jie abu groja minimal muziką, Berlyno übergroundą. Blizgučiai, ugnis, popieriaus juostos sukosi ore, kuomet trankėme savo sąnarius minimal/techno ritmu, ir po to festivalis oro uoste 00:02 baigėsi.
http://www.youtube.com/watch?v=8ru0HrDB–4
Autobusais buvome nugabenti į klubą “Xberg (Arena)” prie Spree upės. Trijose salėse (beveik katilinėje, sandėlyje ir bare) grojo stiprus techno, neįkvepiantis fankas bei hiphopas ir nuostabi eksperimentinė, širdį stabdanti beat muziką, o lauke buvo galima medituoti alų, žiūrint į naktyje paskendusią upę.
Ką apie festivalį mano lankytojai:
Tomas ir Becky atvyko iš Didžiosios Britanijos, gyvena Londone. Norėjo pamatyti: MIA., Björk, Bastille. Festivalis labai patinka, Berlyne lankosi antrą kartą.
Chiara ir Mia į Berlyną atvyko iš Niurnbergo, kuriame nors ir vyksta “Rock im Park” festivalis, bet Berlyne patinka labiau. Palyginus su gimtaja Bavarija, žmonės Berlyne malonesni. Bavarijoje viskas griežčiau, daugiau streso. Nori pamatyti Prodigy setą.
Java ir Benny – dar vieni lankytojai iš Niurnbergo, į Berlyną atvyko tik dėl festivalio, nori pamatyti Boys Noize DJ setą.
Nina nori būtinai pamatyti Björk, bet anot jos, čia nieko ypatingo, nes kiekvienas nori pamatyti Björk. Dar nori pamatyti Is Tropical.
Michael. Kodėl jis čia? Geras klausimas…Atėjo susitikti su viena drauge. Gyvena Berlyne, atsikraustė iš Izraelio.
Mariana – iš Berlyno, o Berlyno festivalyje atlieka performansą, deklamuoja savo eiles. Daug festivalio dar nematė, bet atmosfera patinka. Klausėsi Blur, nori paklausyti My Bloody Valentine, Björk, Klaxons.
Andy atvyko skaityti istorijų, jau antrą kartą. Keliauja po daug festivalių – ir šis jam atrodo ne kaip tikras festivalis, nes čia nėra palapinių. Renginį galėtų pavadinti stovėjimo aikštele kultūrai. Gana daug čia grojančių grupių patinka ar yra girdėtos: Blur, Pet Shop Boys, Björk.
Lili ir Melinda Berlyno festivalyje – trečią kartą, nori pasilinksminti. Gimė Berlyne ir pažįsta viena kitą nuo darželio laikų. Tėtis turi ryšių festivalyje, tad tas nepakenkia…Patinka festivalyje pasirodančios grupės Is Tropical, Dillon, Fenech-Solor ir daug kitų.
Komentarai