Intriguojanti Akli nežinomybė

Jei šiemet būtų vykęs Lietuvos gitarinės (ir ne tik) muzikos forumas “Devilstone”, kauniečių trio Akli būtų galėję tapti vienu ryškiausių jo žybsnių. Pernai išleidusi skambų debiutinį albumą “Taika”, grupė pasirodė devilstouno mini-me versijoje “Popskull”, tačiau šiemet išsiplėsti Dainuvos slėnyje neturėjo galimybės – dėl visiems žinomų priežasčių Anykščiai jau antrus metus praleido be velnio akmenų.

Vistik antroje vasaros pusėje Akli, pristatę savo antrąjį albumą „Refleksija“, gavo šansą išbandyti panašaus kalibro sceną Lukiškių kalėjime. Galbūt tai nebuvo sėkmingiausias grupės pasirodymas dėl įvairių techninių kliūčių, kartais trio atrodė gana statiškai, energijos pliūpsnius keisdavo nejaukios pauzės. Vis dėlto grupė atstovėjo savo pozicijas, o publikoje teko nugirsti frazę: “Pagaliau ba. turi konkurentus!”

Post-punk ir industrial žanrus savo kūryboje jungianti, bei eksperimentuoti skambesiu nevengianti grupė į “Refleksijas” sudėjo 9 naujas dainas, kuriomis dalijasi savo išgyvenimais ir kviečia atmerkti akis bei pažvelgti į save. “Taikos” kūriniai atrodė įsimintinesni, bet gal “Refleksijai” reikia daugiau laiko, kad būtų ką reflektuoti?

„Pavadinimas ir vizualo idėja kilo iš sapno. Atsibudęs žinojau, kad būtent žodis refleksija geriausiai apibūdina albumo nuotaiką ir jame nagrinėjamas temas. Šis albumas labai asmeniškas, jo kūrimo procesas atvėrė daug pykčio ir nuoskaudų, kurios prisikaupė per paskutinius metus ir būtent karantino laikotarpį“, – pasakoja projekto idėjų generatorius Kristijonas Valančius.

Mūsų pokalbis prieš metus vadinosi “Aklos vidinės ramybės paieškos”, šįkart leidžiamės į intriguojančią nežinomybę.

Paskutiniai mūsų pokalbio prieš metus žodžiai buvo: „Svarbiausia likti ištikimiems sau ir nenustoti“. Nesustojote, o ar pavyko likti sau ištikimiems?

K.V.: Manau, kad pavyko. Su nauju albumu nesistengiau vystyti kūrybinių temų per prievartą. Viskas vyko iš inercijos, išgyvenimai ir emocijos greit tapo dainomis, kurios atviros tiek man, tiek klausytojui. Tai ir svarbiausia.

Lotyniškas inertia reiškia nejudrumas, neveiklumas. Viena lietuviškos „inercijos“ reikšmių: neveiklumas, aktyvumo stoka, pasyvus pasidavimas kam nors. Neskamba kaip gera terpė kūrybinėms inspiracijoms. Kokios išorinės jėgos suteikia Akli kūrybiniam kūnui inerciją?

K.V.: Ne šitą inercijos reikšmę turėjau omeny. Labiau tai, kad visas darbo procesas vyko nuosekliai ir greitai. Mane įkvepia viskas aplinkui, nuo mano asmeninių frustracijų dėl šūdo gyvenime iki visuomenėje paskutinius metus vyravusios agresijos ir susiskaldymo. Peno kūrybai nereikia ieškoti toli.

Nors išleidote jau du albumus, jūsų kažkodėl nėra discogs’uose. Suvedus „Akli“ išmeta tik prancūzišką folk/world/country rinkinį „Paris – Grozny Le Concert“, kuriame yra ir atlikėjas Akli. Kur lietuviški Akli?

K.V.: Pascrolinus žemiau galima rast ir Akli discogs‘ą! Kol kas jame – tik „Taika“, bet, tikiuosi, kad su laiku pamatysim ir „Refleksija“.

Pirmasis albumas išleistas not on label. Kiek suprantu, antrąjį taip pat leidžiate savo jėgomis. Sąmoningai nenorite susisieti su jokiu leiblu, ar kol kas nesulaukėte deramų pasiūlymų?

K.V.: Pasiūlymų nelabai buvo, bet, manau, kad jei ir pasirašytume kontraktą su leiblu – viską labai gerai pasvertume. Man visai patinka idėja būt visiškai independant grupe. Kūrybinė laisvė yra dalykas, kurį labai vertinu ir noriu išsaugot. Ypač tokiam asmeniškam projekte kaip Akli.

Pastaruoju metu Akli pristatomi kaip post-punk trio, tačiau man labiau patiko „tamsiojo post-Kauno atstovai“. Ar galėtumėte trumpai pavedžioti po jūsų post-Kauną?

K.V.: Kaunas man asocijuojasi su visais gražiais dalykais, kurie vyksta mieste paskutiniu metu. Miestas stipriai atsigauna: keičiasi, atsiranda vis daugiau kuriančių žmonių ir, tikiuosi, kad su laiku pamatysim daugiau meninių erdvių, kuriose žmonės galės išreikšti save.

O kokiose miesto erdvėse daugiausia šansų sutikti „aklus“?

K.V.: Dažnai užsukam į „Godo“ ir „Kultūrą“. Du labai kieti Kauno barai, kuriuose smagu pasėdėt.

Kaip jums pavyko per nepilnus metus išleisti net du pilnaverčius albumus? Iš kur toks produktyvumas?

K.V.: Prie šio produktyvumo nemaža dalimi prisidėjo karantinas. Atsirado daugiau laiko kūrybai ir apmąstymams. Užsidarymas namuose paskatino muzikos produkciją paverst kasdienybe vien tam, kad neišprotėtum nuo neturėjimo ką veikti. Labai džiaugiuosi, kad per tokį trumpą laiko tarpą išėjo padaryti daug.

Nėra to blogo, kad neišeitų į gerą. Galėtum išplėtoti, kokie apmąstymai užplūdo? Žmonija dar turi vilties ar čia jau pabaigos pradžia?

K.V.: Nežinau, ar čia pabaiga. Stengiuosi apie tai negalvoti.

Ar kuriant „Refleksiją“ neslėgė tai, jog jūsų ankstesnis albumas buvo vadinamas metų debiutu? Nepaisant šios sėkmės, nusprendėte šiek tiek pakeisti savo skambesį.

K.V.: Spaudimas buvo. Antras albumas visada sunkesnis, nes sau išsikeli kažkokią kartelę, kurią turi pateisint. O skambesys šiek tiek kito vien dėl to, kad norėjosi įvesti kažkokių įdomesnių temų į kūrybą. Nesinori užsistovėt vietoj vien dėl to, kad pirmasis albumas daug kam patiko. Jei nejudėčiau į priekį Akli atsibostų tiek man, tiek klausantiems.

Prisipažinai, jog Tool, ypač senesni jų albumai, padarė didelę įtaką tavo kūrybai. Kokių dar atlikėjų, kino filmų, literatūros ar kitų meno krypčių refleksijų yra naujajame albume?

K.V.: Nežinau, ar naujame albume yra daug tų pačių Tool įtakos. Yra gana daug kūrėjų, įkvėpusių mane nueiti į post-punk žanrą: Soft Kill, Interpol, Joy Division, Molchat Doma, Kino. Šios grupės ir jų muzikos katalogas padėjo suformuoti Akli identitetą. „Refleksijoje“ norėjau į grupės skambesį įnešti sunkumo, manau, kad ankstyva meilė The Pixies, Nirvana’i ir visam grunge‘ui padėjo surasti balansą tarp muzikos trankumo ir melodiškumo.

Teko girdėti nuomonių, padedančių jus į quiet/loud formulės lentyną, kurią sėkmingai propagavo tavo minimi The Pixies ir Nirvana. Ar čia jums ne per ankšta? Nesinori perlaužti savęs ir išplaukti į platesnius vandenis?

K.V.: Nemanau, kad dinaminiai šuoliai muzikoje yra “ankšta”. Kuriant nesistengiu šito dalyko baisiai perspaust ar apkraut savęs mintimis, kad „jo, čia būtinai turi būt loud/quiet/loud formulė“. Tai Akli muzikoje atsiranda natūraliai, nes man pačiam labiau patinka muzika kuri „flowina“ ir nėra visiškai statiška.

„Refleksijos“ pristatyme pažymima, jog „šis albumas labai asmeniškas, jo kūrimo procesas atvėrė daug pykčio ir nuoskaudų, kurios prisikaupė per paskutinius metus.“ Iš kur atsirado tas pyktis ir nuoskaudos?

K.V.: Iš visko, kas vyko per šiuos metus. Visos antrojo karantino suirutės, žmonių pykčio ir panikos, kuri atrodė tokia tiršta, kad ją jutau vaikščiodamas mieste. Tų supistų protestų už šeimas, į kurias, pasirodo, kažkas kėsinasi. Visuomenės susiskaldymo į dvi puses, viena kitą kaltinančias dėl visų savo nuoskaudų.

Keistais laikais gyvenam.

Surengėte penkis albumo pristatymo koncertus: Kaune, Vilniuje, Palangoje, Rygoje ir Taline. Kodėl aplenkėte mažesnius Lietuvos miestus, kurių publikai Akli kūrybos galbūt reikia netgi labiau?

K.V.: Nors oficialus albumą pristatantis turas ir baigėsi, turime koncertų iki rugsėjo pabaigos. Taip pat grojome ir Alytuje. Ateityje mielai surengtume koncertų ir mažesniuose miestuose, bet kol kas neturėjome daug progų to padaryt.

Ką turėtų padaryti Algis iš Mažeikių ar Giedrė iš Anykščių, kad Akli atvyktų pagroti jų miestuose?

K.V.: Giedrė iš Anykščių turėtų palaukt „Devilstone“ festivalio… O jei rimtai, ateityje tikrai pagrosime ir mažesniuose miestuose, ypač jei ten yra mus klausančių žmonių.

Bent jau koncerte Vilniuje kartais atrodė, kad Akli geriau skamba sudėlioti studijoje, o gyvai ne visada pavyksta įgyvendinti tai, kas sugalvota? Kaip jautėtės tokio kalibro scenoje?

K.V.: Prieš lipant į sceną Lukiškių kalėjime tikrai jaučiau įtampą. Tai yra viena įdomiausių koncertinių vietų Lietuvoje. Pasirodymo metu turėjome techninių trikdžių, bet publikos energija ir palaikymas mums labai padėjo. Dalyvavimas gyvame pasirodyme yra visiškai kitokia patirtis nei studijinio įrašo klausymas. Aš nemanau, kad grodami gyvai turėtume skambėti visiškai taip pat kaip įraše.

Ar kaip nors specialiai lavini savo balsą, kad galėtum taip galingai rėkti?

K.V.: Atlieku vokalo pratimus, visada prieš koncertus apšylu. Jei to nedaryčiau, mano balsas jau seniai būtų miręs.

Vienas efektingas vokalo pratimas pradedantiems roko vokalistams? Pavyzdžiui, užkimus kai kas balsui atstatyti vartoja kiaušinio baltymą sumaišytą su pašildytu alumi…

K.V.: Yra daug pratimų, svarbu prieš agresyvų dainavimą gerai apšildyt vokalą. O jei jau netyčia pertempi balsą – labai svarbu leisti jam atsigauti. Tokiu atveju geriausia porą dienų nedainuoti, o idealiai – išvis nekalbėt.

Vasarą buvo atšauktas jūsų pirmasis pasirodymas užsienyje festivalyje „Grom“ Taline, tačiau Estijoje vis dėlto turėtumėte groti – ko tikitės iš „Tallinn Music Week“?

K.V.: Nors „Grom“ ir atkrito, vistiek turėjome galimybę sugrot Taline, tame pačiame „Sveta Baar“, kuriame pasirodysime ir per „Tallinn Music Week“. Tai buvo žiauriai smagi patirtis ir tikiuosi, kad per TMW viskas praeis taip pat gerai.

Sakoma, jog kalbėti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie architektūrą – ką apie tai mano architektūros magistras, Akli bosistas, Benas Kalinauskas?

B.K.: Man iš esmės labai nepatinka šio išsireiškimo kilmė ir reikšmė. Kad ir kaip šią mintį interpretuotum, manau, kad šokti aplink, šalia, prie ar apie architektūrą gali papildomai įprasminti tiek vieną, tiek kitą. Na, o kalbėjimas ar rašymas apie muziką, ar apskritai apie bet kokį kūrinį, lygiai taip pat gali leisti skaitytojui / klausytojui / stebėtojui įžvelgti naujos prasmės ar gylio tiek svetimoje, tiek savoje kūryboje. Interpretacija per diskusiją skatina dar daugiau diskusijų, o tai, manau, yra labai reikalinga.

Būgnininkas Jokūbas Andriulis paleido savo solinį projektą Chernobyl Kid, taip pat groja su Plié. Kaip pavyksta neišsitaškyti ir paskirstyti prioritetus?

J.A.: Na, visuose šiuose skirtinguose projektuose – Akli, Plie, Chernobyl Kid – turiu kiek skirtingas roles: Akli atveju kol kas daugiausiai laiko užėmė pasiruošimas gyviems pasirodymams, su Plie dabar “klijuojame” albumą, o mano solo projektas kol kas inkubacinėje fazėje, pradėjau formuoti idėjas, bet neskubu, nes noriu jas išgryninti ir šimtu procentu jomis tikėti, gal ir skamba kaip daug veiklų, bet tikrai viską spėju ir nesijaučiu išsibarstęs.

Kur toliau judės Akli?

K.V.: Nežinau. Ir ta nežinomybė intriguoja.

Internete:

facebook.com/AkliBand

https://www.instagram.com/krst_akli

akli.bandcamp.com