[ SCROLL DOWN FOR ENGLISH ]
Benagrinėjant britų kvarteto Yard Act klipo “100% Endurance” kreditus, akis užkliuvo už lietuviško akcento: “Model maker – Ruta Staseviciute @ruta_creative_design” ir tai paskatino po 5 metų pertraukos atnaujinti “Sketch Up” rubriką, skirtą menų kūrėjams iš Lietuvos. Tą patį vakarą susiradau Rūtos svetainę internete ir parašiau dėl interviu. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo: “Įdomu, kaip čia mane suradot. Pagavot namie kaip tik tą savaitę, kai turiu mažiau darbų, tai galim bandyti!”
Prieš 10 metų Vilniaus teatre „Lėlė“ vyko Rūtos darbų (scenografijos ir kostiumų, kurtų įvairiems spektakliams eskizai, nuotraukos, vaizdo įrašai, lėlės) paroda ir diskusija „Lėlių teatro Meistras: kūrybinių santykių ir mokyklos klausimas“. Pasak renginio iniciatorių, šio jauno žmogaus kūrybinis universalumas (ne tik kuria scenografiją, lėles, bet ir pati vaidina, režisuoja) paaštrino nuolat kylančius klausimus dėl mūsų scenografų ir lėlininkų ruošimo mokyklos, jų profesinės veiklos galimybių Lietuvoje. Menininkė mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau studijavo scenografiją Liverpulio Scenos menų institute.
Šindien Rūta gyvena Liverpulyje ir yra žinoma įvairių performansų dizainerė bei patyrusi lėlių, žibintų ir dekoracijų kūrėja. Vienas ryškiausių jos darbų buvo keturios viešos meno instaliacijos, sukurtos Geteborgo 400 metų jubiliejaus festivaliui. Kaip meno vadovė ir gamybos dizainerė ji padėjo sukurti tokių žinomų atlikėjų kaip jau minėtų Yard Act, Leone Lewis, The Amazons, Liam Gallagher, The Subways, She Drew The Gun, Blondes ir kitų, taip pat – prekinių ženklų “Nike” ar “Smirnoff” vaizdo klipus.
Rūta, kur dabar esi ir koks ten oras?
Esu savo dirbtuvėje Liverpulyje. Iki šiol ruduo buvo labai sausas ir šiltas, o daugumoje sodų vis dar žydi gėlės… Neabejotinai, šiemet stebime pasaulinio atšilimo poveikį.
Minėjai, kad retai vartoji lietuvių kalbą, kada paskutinį kartą buvai Lietuvoje? Ar kažkiek seki LT meno sceną, ar tik tiek, kiek tai aktualu pasauliniame kontekste?
Į JK atvykau prieš 15 metų ir nuo tada daugiausia kalbu angliškai, todėl ši kalba tapo man gimtąja – kalbu, mąstau ir svajoju angliškai. Paskutinį kartą Lietuvoje buvau praėjusiais metais, kai per Kalėdas lankiau savo šeimą. Dėl darbo įsipareigojimų mano kelionės namo yra paprastai gana trumpos. Norėčiau, kad būdama Lietuvoje, aplankyčiau parodą ar teatro pasirodymą, bet tam ne visada lieka laiko, nes yra nemažai šeimos ir draugų, kuriuos noriu pamatyti. Tačiau mano draugai dirba meno srityje, todėl jie man papasakoja apie kai kuriuos naujausius įvykius. Gėda, tačiau turiu pripažinti, jog dažniausiai tai seku tik tarptautiniu mastu. Labai apsidžiaugiau, kai Lietuva Venecijos bienalėje laimėjo „Auksinio liūto“ apdovanojimą už “Saulę ir jūrą (Marina)”. Tikėjausi pamatyti šį pasirodymą Londone, deja, tomis dienomis dirbau Glazge.
Papasakok šiek tiek apie save ir kaip atsidūrei Liverpulyje?
Studijau vaizduojamąjį meną Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Jos mokiniai turėjo privilegiją gauti nemokamų bilietų į teatrą. Visada domėjausi ir žavėjausi teatru, taip pat mėgau filmus bei muziką, ir, žinoma, vizualųjį meną. Atrodė, prasminga studijuoti programą (Teatro ir gyvų pasirodymų dizainas), apjungiančią šiuos (ar dar daugiau!) dalykus. Teatro dizaino kursai Lietuvoje dažniausiai buvo akademiniai ir teoriniai, tuo tarpu JK ši disciplina dėstoma universitetuose, kurių teatro erdvės ir dirbtuvės suteikia studentams galimybę išmokti realių įgūdžių, dirbant su tikrais praktikuojančiais režisieriais, vaidybos studentais ir technikos studentais (apšvietimas, garsas ir kt.). Tai buvo neįtikėtina patirtis ir man labai patiko pasirinktų studijų kursas.
Liverpulį pasirinkau todėl, kad tai – labai jaukus ir draugiškas miestas, savo dydžiu panašus į Vilnių, kuriame daug lengviau judėti nei Londone. Atsikėliau čia 2008 m., kai pasaulyje buvo ekonomikos nuosmukis, o kainos Londone atrodė verkiančiai aukštos. Tais metais Liverpulis buvo Europos kultūros sostinė, o tai reiškė, kad čia vyko daug kūrybinių procesų ir tai buvo puiki terpė jaunam užsienio studentui.
Koks galėtų būti tavo kūrinys šiam uostamiesčiui? Koks šis miestas tavo vaizduotėje?
Tai sunkus klausimas, niekada anksčiau apie tai negalvojau tokiame kontekste. Liverpulio istorija tamsi, savo turtus miestas susikrovė vergijos dėka, per čia emigrantai bėgo nuo bado, ieškodami geresnės, saugesnės vietos. Kaip ten bebūtų, būtent ši istorija sukūrė ir itin ryškią ir įvairią bendruomenę, labai rūpestingą ir palaikančią vieni kitais, taip pat – labai turtingą kultūriniu požiūriu. Taigi, kad ir koks tai būtų meno kūrinys, jis turėtų būti įvairių formų mišrios medijos kūrinys, gerumo ir kruopštumo mišinys. Ir jei tai būtų nuo manęs asmeniškai, jame turėtų būti padėka ir meilės išraiška.
Koks buvo tavo pirmasis darbas, kai patyrei proveržį ir supratai, kad savo srityje gali šį tą nuveikti?
Pirmasis mano darbas buvo sukurti scenografiją teatro spektakliui, kurį režisavo vienas režisierių, sutiktų universitete. Smagu, kad šiuo metu vėl dirbame kartu ir tai tik parodo, kad kai kurie ryšiai tęsiasi tikrai ilgai. Ir nuo to laiko viskas tiesiog tęsiasi… Iš tikrųjų niekada neturėjau „pertraukos“, vos baigusi mokslus, ariau ir ariau, galvodama, kad varysiu, kol sėkmė baigsis. Visada žinojau, kad noriu dirbti meno srityje, todėl tiesiog turėjau tai daryti. Manau, kad man nepaprastai pasisekė, jog galėjau toliau daryti tai, kas man patinka ir užsidirbti iš to pragyvenimui, taip pat – jau daugiau nei dešimtmetį keliauti po pasaulį. Nė viena mano kasdienio gyvenimo diena nėra tokia pati, o darbas man teikia tiek daug džiaugsmo.
Tavo svetainėje nurodytos 4 veiklos sritys: gamybos dizainas, gyvo pasirodymo dizainas, lėlės/žibintai ir iliustracija. Kuri jų tau patinka labiausiai?
Tikrai neturiu mėgstamiausios, paprastai, įpusėjusi vieną projektą, pradedu galvoti, kad mieliau būčiau dariusi ką nors kitą, bet tai yra bendras lėtinis meninis nepasitenkinimas. Tam, kad gaučiau pakankamai pajamų, turiu dirbti įvairius darbus ir kuo daugiau visokių įgūdžių galiu pasiūlyti, tuo lengviau susirasti darbą. Tai taip pat paįvairina mano darbo krūvį, o tai visada smagu ir sveikintina.
Daug dirbai su įvairiais muzikos atlikėjais. Kuris šių bendradarbiavimų įsiminė labiausiai ir kodėl?
Įdomu dirbti su žinomais žmonėmis, tokiais kaip Liam Gallagher ar Lewis Capaldi. Jų kasdieninė egzistencija yra taip toli nuo manosios. Buvo labai įdomu stebėti, kaip elgiasi žmonės aplink juos filmavimo aikštelėje. Neturiu įsimintiniausio susitikimo, dauguma jų buvo unikalūs savaime.
Apie tave sužinojau iš Yard Act muzikinio vaizdo klipo. Užsiminei, kad tai – labai gera grupė ir malonūs žmonės. Maniau, kad tenka susidurti su režisieriais, o pačių muzikantų net nesutinki…
Tai visiškai priklauso nuo filmavimo. Mano kūrybinis bendravimas vyksta su režisieriumi ir menine komanda, bet jei ilgai būnu filmavimo aikštelėje su grupe/dainininku, tikrai pabendraujame. Kartais po filmavimo prisijungiu gėrimui, bet vėlgi tai visiškai priklauso nuo situacijos ir tai nėra labai įprasta.
Kokią vietą tavo kūryboje ir jos procese užima muzika?
Klausau daug muzikos. Kartais – įkvėpimui, kartais, kad gaučiau energijos, o dažnai, kol dirbu, ji tiesiog skamba antrame plane, kad nebūtų tylos. Muzika labai stipriai susijusi su mūsų emocijomis, pačiame pirmykščiame lygmenyje, neįmanoma be jos gyventi. Nors kartais tikrai gera tyla gali būti puiki.
Kas tau svarbiausia meno kūrinyje ir tavo kūryboje?
Estetinis ir emocinis poveikis žiūrovui / publikai. Jei kūrinyje abu šie elementai yra tobuloje pusiausvyroje, dažniausiai tai – nugalėtojas. Aš taip pat esu neabejinga humorui. Tai ne visada dera, bet man tikrai patinka, jei tai padaryta gerai.
Savo veikloje man dar liko tiek daug ką ištirti. Atrodo, šiuo atžvilgiu laikas niekada nebus mano pusėje, ypač kai turiu suderinti savo mėgstamiausią hobį su pragyvenimu. Svarbiausia man išlikti smalsiai, visada abejoti ir iš naujo įvertinti savo sprendimus, darbo kokybę ir niekada nepamiršti apmąstyti savo asmeninės patirties ir pasimokyti iš jos bei rasti būdų, kaip šiomis patirtimis penėti savo darbą. Ir visada, visada, visada linksmintis.
Kaip tave veikia šiandieninės realijos, tokios kaip ilgalaikis karantinas ar karas Ukrainoje? Pavyzdžiui, pastaruoju metu daug kas atsisako bendradarbiauti su rusų menininkais ir, priešingai, bando kažką daryti kartu su ukrainiečiais.
Be to, kad visas pasaulis yra absoliučioje betvarkėje, padėtis Ukrainoje, žinoma, kelia didelį nerimą ir liūdesį, dar viena „Negaliu patikėti, kad tai vyksta“ akimirka.
Asmeniškai manau, kad pavojinga ir kartais nebūtina prie menininko vardo nurodyti tautybės, nebent kas nors konkrečiai pasirenka tai daryti. Žinoma, aš esu emigrantė, todėl mano atvejis nėra toks pat kaip menininkų, gyvenančių savo šalyje, tačiau nesijaučiu apibrėžta savo tautybės, ir apskritai tikiu, jog menas nagrinėja didesnes temas, nei leidžia valstybių sienos. Todėl aš neišskirčiau rusų menininkų vien dėl to, kad jie rusai, nebent jie palaikytų karą. Kita vertus, tikrai nebendradarbiaučiau su niekuo palaikančiu karą Ukrainoje, nesvarbu, kokia jo tautybė. Ar bent jau pabandyčiau išsiaiškinti, kodėl jie tai palaiko.
Manau, labai svarbu bendradarbiauti su ukrainiečiais ar kurti meną ukrainiečiams ir taip išlaikyti pasaulio susidomėjimą šia situacija, paremti šalį ir įsitikinti, kad jų balsas nėra nuplaunamas einamųjų naujienų, o nepriklausomos Ukrainos idėja išlieka būtina ir aktyvi.
Kas pastaruoju metu tave labiausiai džiugina?
Nuėjau į tikrai puikų poezijos skaitymo vakarą ir apsilankiau labai gerai kuruotoje meno parodoje praėjusį savaitgalį. Dienos išvykos prie jūros ir į kalnus. Skaityti knygą prie laužo. Rudeniniai lapai besikeičiančiomis spalvomis ir traškantys po mano batais, užklydęs lapas ant grindinio, skleidžiantis ypač gerą triukšmą. Gardaus maisto skanavimas su draugais. Naujos meilės paieška. Man labai pasisekė, gyvenu nepaprastai pilnavertį ir jaukų gyvenimą!
„Sketch Up“ interviu serija pristato vizualiųjų menų kūrėjus:
01: Plakatų kūrėjas Pijus Burakas
02: Komiksų autorė Miglė Anušauskaitė
03: Trimatės grafikos kūrėjas “CryingHorn” Andrius Balčiūnas
05: Iliustratoriumi Karolis Strautniekas
06: Tapytoja Inga Mrazauskaitė
07: Dailininkas Artūras Rožkovas
11: Fotografas Visvaldas Morkevičius
13: Iliustratorė Akvilė Magicdust
14: Tapytoja Rosanda Sorakaitė
[ ENGLISH ]
Ruta, where are you now and what’s the weather?
I am in my workshop in Liverpool. So far the autumn has been very dry and warm, and most
gardens still have flowers in bloom… We are undoubtedly visibly seeing the impact of global
warming this year.
You mentioned that you rarely use Lithuanian, when was the last time you were in Lithuania? Do you follow the LT art scene to some extent or only as far as it is relevant in the global context?
I came to the UK 15 years ago and have primarily used English since then, so it has become my
first language – I speak, think, and dream in English. The last time I was in Lithuania was last
year when I visited my family for Christmas. Due to my work commitments, my trips home are
usually quite brief. I would like to say I try to see an exhibition or a theatre show when I am in
Lithuania but there is not always time for that as there is quite a bit of family and friends
catching up to do. My friends work in the arts though, so they update me with some of the
newest happenings. However, to my shame, I would have to admit that I mostly only follow it on an international scale. I was very pleased when Lithuania won the Golden Lions Award for the Sun & Sea (Marina) at the Venice Biennale. I was hoping to catch the show when it came to London but sadly was working up in Glasgow on those dates.
Tell us a bit about yourself and how you ended up in Liverpool?
I studied Fine Art at Mikalojus Konstantinas Ciurlionis Menu Mokykla. We would get free tickets to see theatre shows as perks of the school. I have always been curious and excited about
theatre, and have always loved films and music, and of course visual art. It seemed to make
sense to study a degree (Design for Theatre and Live Performance) that merged the two (or
more!). Theatre Design courses in Lithuanian mostly offered an academic and theory-based
approach to theatre design whereas courses in the UK were taught in universities that had their
own theatre spaces and workshops, which gave students an opportunity to learn the skills in a
real-life setting, working with real practicing directors, acting students and technical students
(lighting, sound etc.). It was an incredible experience and I absolutely loved my degree course.
I chose Liverpool because it is a very cozy and friendly city, it is similar in size to Vilnius which is much easier to navigate than London. I moved here on my own, in 2008 when the world was
knees deep in economic recession and the prices in London seemed eye-watering high.
Liverpool was also the UK’s Capital of Culture that year, which meant a lot was happening here
creatively and it was a great place to be for a young foreign student.
What could be your creation for this port city? What is this city like in your imagination?
That’s a tough question, I have never thought about it in that kind of context before. Liverpool
has a dark history, it built its riches through slavery, and being a link to emigrants escaping
famine and looking for better, safer places to be. However, that history has also created a really
vivid and diverse community that is very supportive and caring of each other as well as very rich culturally. So whatever the art piece, it would have to be a multi-form mixed media creation, a
mix of kindness and grit. And if it came from me personally, it would also have to be a thank you and an expression of love.
What was your first job when you had a breakthrough and realized you could do something in your field?
My first job was to design a set for a theatre show, working with one of the directors I met during my course at uni. Funnily enough, I am currently working on a project with him again, so it just goes to show that some of those connections do really last. And then it just continued on… I never really had “a break”, I just graduated and then plowed on and on and on, thinking I will carry on until my luck runs out. I have always known I wanted to work in the arts, so I sort of just had to make it work. I consider myself incredibly lucky that I have been able to continue doing what I love and making a living out of it, as well as getting to travel the world for over a decade now. No single day of my daily life is the same and my job brings me so much joy.
Your website lists 4 areas of activity: production design, live performance design, puppets/lanters and illustration. Which of them do you like the most?
I don’t really have a favorite, usually, once I get halfway through one project I am wishing I was
working on something else, but that is a general chronic artistic discontentment. In order to
make enough income I have to take up a variety of jobs, and the more transferable skills I can
offer, the easier it gets to find work. It also brings variety into my workload which is always fun
and welcome.
You have worked with various music artists a lot. Which of these collaborations do you remember the most and why?
It has been interesting working with famous people, like Liam Gallagher or Lewis Capaldi. Their
daily existence is so far removed from mine, and the way people behave around them on set is
super interesting to observe. Otherwise, I do not really have a most memorable one, most of
them have been unique in their own right.
I found out about you from Yard Act’s music video. You mentioned that they are very good group and nice people. I thought you have to deal with video clips directors and sometimes you don’t even meet the musicians themselves…
It depends entirely on the shoot. My creative communication is with the director and the artistic
team, although if I am on set with the band/ singer for a long time we do get to chat.
Occasionally I will join them for a drink after the shoot, but again it depends entirely on the
situation and is not very common.
What place does music occupy in your work and its process?
I listen to a lot of music. Sometimes for inspiration, sometimes for energy, and often just to have it in the background while I’m working to keep the silence away. Music is so strongly connected to our emotions, to the most primal level, that for me it is impossible to live without it. Although a really good bit of silence can be great too sometimes.
What is most important to you in a piece of art and in your work?
The aesthetical and emotional impact on the spectator/ audience. If it has both in perfect
balance, it is usually a winner. I am also quite partial to humor. It is not always appropriate but I do enjoy it when it’s done well.
In my own practice, I still have so much left to explore. Time seems to never be on my side in
this regard, especially when I have to balance my favorite hobby with making a living. The most
important thing for me is to stay curious, to always question and re-evaluate my judgment and
the quality of my work, and to never forget to reflect on and learn from my personal experiences
and find ways to feed them into my work. And to always, always, always have fun.
How today’s realities, such as the long-term quarantine or the war in Ukraine, affect you? For example, today many people refuse to cooperate with Russian artists, and on the contrary, they are trying to do something together with the Ukrainians.
Aside from the fact that the whole world is in absolute shambles, the situation in Ukraine is of
course deeply worrying and upsetting, yet another “I can not quite believe this is happening”
moment..
Personally, I think it is dangerous and sometimes unnecessary to put a nationality to an artist’s
name unless one specifically chooses to do so. I am of course an emigrant, so my case is not
the same as the artists who live in their own country, but I do not feel defined by my nationality,
and overall believe that art explores bigger topics than country borders allow for. Therefore I
would not specifically exclude Russian artists just because they are Russian unless they were
pro war. But then I wouldn’t really collaborate with anyone of any nationality who supports war in Ukraine. Or at least I would try to find out why they support it.
I believe it is also crucial to collaborate with Ukrainians or make art for Ukrainians to continue
the world’s interest in the situation, to support the country, and to make sure that their voice
does not get washed out in a wave of more current news and the idea of independent Ukraine
remains imperative and active.
What makes you the most happy lately?
I went to a really lovely poetry reading evening and saw a very well curated art exhibition last
weekend. Day trips to the sea and the mountains. Reading my book by the fire. Autumn leaves
in their autumn state of changing colours and making crunching noises under my shoes, the
stray leaf on the pavement that makes a particularly good noise. Eating delicious food with my
friends. Finding new love. I am very lucky, I have an incredibly wholesome and cozy life!
Komentarai