Antras kartas nemeluoja. Po gniuždančio ir prisvilusio pirmojo, “8 Festival” nepasidavė ir surengė melomanams antrąją šventę. Virš 40-ies vardų, beveik dvi dešimtys iš UK’ų, keliolika iš Lietuvos ir dar keleto šalių. Panašaus kalibro atlikėjai, subalansuoti ieškančiai ausiai, su stipriai išreikštu naujosios britų bangos skambesiu. Kaip ir pernai, organizatoriai išėjo iš komforto zonos ir pasiūlė įvairesnį meniu nei savo soliniuose koncertuose.
Palyginus su pernai, kai atlikėjai krito iš programos vienas po kito, šįkart atšaukimas buvo tik vienas – slowthai. Apkaltintas išprievartavimu, britų reperis nuvo nucancelintas daugumos šios vasaros festivalių. Būtų keista, jei jis būtų pasirodęs Vilniuje…
Renginio komunikacija, tiksliau jos nebuvimas vėl kėlė bereikalingas bangas. Kelios savaitės prie festivalį, vienas neapsikentęs komentatorius, matyt prisimindamas ir pernykštę patirtį, retoriškai klausė, ar “8 festival” išvis įvyks. Sutikite, neramu, ypač, jei planuojiesi kelionę iš užsienio, kai renginio FB evento komunikacija nutrūksta vasario pabaigoje, išnyra gegužės pabaigoje, kad praneštų apie vieno atlikėjo pridėjimą ir sugrįžta vos kelios dienos prieš, kad pagaliau sudėliotų, kas kada groja. Lietuvių atlikėjai buvo “išmesti” į programą dieną prieš… www.8festival.com – daugiau nei asketiškas, nėra net nuorodų į atlikėjus, nekalbant jau apie jų aprašymus – drąsu ar kvaila, turint tokį daug edukacijos reikalaujantį mažai žinomų vardų line-up’ą? Tik pačios agentūros paskyroje buvo galima rasti daugiau mažiau nuoseklų “pasakojimą” apie renginį ir jo dalyvius. Čia prieš koncertus buvo publikuojamos ir muzikantų foto iš kalėjimo, taip tarsi raminant, kad praėjusių metų išnykimai nepasikartos.
Publikos šįkart buvo gerokai mažiau, bet ji buvo margesnė. Pastebimai daug auditorijos atvyko iš užsienio – sako, bilietai buvo pirkti net iš 30-ies skirtingų šalių. O štai lietuviai palaikė silpnokai. Gal dėl minėtos trūkčiojančios komunikacijos, gal dėl prieš savaitę daug ką nunešusio “Juodo Vilniaus”, kažkiek dėl “Kultūros nakties”, kažką gal nuplovė lietus, bet greičiausiai – dėl daugeliui nepažįstamų vardų. Net patyrę melomanai žinojo tik kokį trečdalį atlikėjų. Jei tai būtų kelioliktas festivalis, niekas nesuktų dėl to galvos – tiesiog pasitikėtų muzikinės dalies kuratoriais, tačiau “8 festival” tai – tik antras kartas…
Šįkart organizatoriai turbūt sąmoningai daugiau dėmesio skyrė sklaidai užsienyje. Renginys buvo nominuotas Europos festivalių apdovanojimuose, žinia apie jį paskleista įvairiuose muzikos kanaluose. Štai kaip jį pristatė vienas Mančesterio media šaltinių: “Those seeking an immediate post-exams getaway this year will be enamoured by the lineup and location of 8 Festival. Staged in the heart of Lithuania’s capital, Vilnius, in the unique setting of a prison, the event is back for 2023 after a successful first edition, showcasing a mix of punk, rock and indie. Promoters 8 Days A Week have dubbed it My Bloody Festival; some 3,000 punters will descend on the capital to Lukiškės Prison, only recently closed for its original purpose. “Be there, grow free, or have a damn good alibi”.
Priešingai nei atrodo daugumai lietuvių, “the lineup boasts big names across the board”: Bombay Bicycle Club, shame, Squid, Young Fathers, Anna Calvi, Baxter Dury, Jack Garratt ir kt. Vien šių vardų užtektų išparduoti festivalį kur nors Londone ar Berlyne, bet (kol kas) ne Vilniuje.
Ex-kalėjimo komplekse viskas išsidėstė taip pat, išskyrus, kad maisto vagonėliai iš Lukiškių skersgatvio pervažiavo į pagrindinį kiemą. Visa kita, net ir tentai ant scenų, liko tokie patys. Nors ne, “lietuvių” scenoje buvo gerokai kokybiškesnis garsas, o ir pati scena – solidesnė.
Kiekvienas savo muzikos maršrutą susirado pats, kartais jį pakoregavo sutikti pažįstami ir draugai, kartais – oro sąlygos, o kartais ir neplanuotai užlaikęs atlikėjas. Verta atsiduoti renginio tėkmei ir pamiršti visus planus.
Prieš festivalį rekomendavome savo aštuonetą. Iš jo gal tik Talk Show gyvai skambėjo silpniau nei įrašuose. Visi kiti lūkesčius pateisino, nors Working Men’s Club, Egyptian Blue ir Deki Alem teko groti (per) anksti, o, tarkim, Sophia Kennedy publiką prausė stiprus lietus. Sceną, kurioje tris dienas grojo vien lietuviai, uždarę The Cool Greenhouse tapo savotiško eksperimento, kiek žmonių užeis į “aborigenų sceną”, dalyviais. Tuo tarpu įdomūs ir nuoširdūs LIFE tapo audringo publiką nunešusio shame pasirodymo aukomis. Charizmatiškasis Baxter Dury atrodė kiek liūdnokai pustuštėje penktadienio aikštėje. Nepaisant to, jis, kaip ir dauguma atlikėjų, žadėjo greitai sugrįžti ir vadino visus “my prison buddies”.
Dar patiko atmosferinis Brokenchord pasirodymas, dainuojantis Squid būgnininkas ir jo muzikos “matematikai”, šokdinantys PVA fragmentai, devilstouniški australai Psychedelic Porn Crumpets, lietuviai Egomašina ir Plie, linksmuoliai Courting, archyvarai Public Service Broadcasting, ledo karalienė Anna Calvi ir karnavalo atmosferą užsukę Young Fathers.
Festivalio afterpartis sutapo su amerikiečių screamo revival vedlių Touche Amore vizitu. Kartu su ispanais Boneflower ir vienam koncertui atsikūrusiais No Real Pioneers jie užkėlė artypilnės “Sodo 2123” salės temperatūrą iki beveik neįmanomos. Nors tarp publikos šmėžavo vienas kitas užsilikęs “kalinys”, dauguma turbūt net nežinojo apie festivalį Lukiškėse. Taigi, auditorijos yra, reikia tik atrasti su ja ryšį. Trečias kartas nemeluos.
Komentarai