Jau keliolika metų (beveik) iš eilės ankstyvą pavasarį keliaujame apie 600km į šiaurę, į Talino muzikos savaitę. Per tą laiką gerokai pasikeitė ir pats miestas, ir renginio formatas, tačiau išliko tas pats alkis muzikai, jos įvairovei, bendradarbiavimui, sinergijai ir sklaidai. Nuo 2009-ųjų rengiamos mugės organizatoriai tiki, kad menai ir kultūra yra visuomenės klijai bei ekonomikos variklis. Nuolatinio tvindymo šūdais ir išbandymo tarifais akivaizdoje, tai aktualu kaip niekad.
TMW išvakarėse atiduodame pagarbą viso Baltijos regiono barų Nojaus arkai – “Valli baar”. Nuo ’60-ųjų veikianti įstaiga išsaugojo ne tik savo interjerą, bet ir demokratišką “suokalbišką” dvasią. Europos barų gide rašoma, kad tai vieta, kur beveik iškart užmegsi pokalbį su nepažįstamuoju. Būtent taip ir nutinka, belaukiant gėrimų prie baro, užkalbina pagyvenęs vyriškis. Šalia skambant armonikos vedamoms dainoms, Peteris pasakoja apie savo nuotykius gyvenant Amerikoje, kur oro uoste netikėtai sutiko Liza Minelli, o viename barų stojo prie pisuaro į vieną gretą su Keith Richards. Perėjome viską nuo džiazo, delta bliuzo iki estiško pankroko. Keliuose bokaluose nuskendo istorija, kad grupėje Chicago grojo ir lietuvis…
Ketvirtadienį laukė TMW atidarymas į gentrifikuotą Telliskivi persikrausčiusiame “Von Krahl”. Nuo 1992-ųjų šis klubas veikė senamiestyje, tačiau dabar užleido savo erdves teatrui. Be viso kito, renginio atidarymą rėmė “Noëp distilerijos” džinas. Būtų nieko ypatingo, tačiau Noëp yra vienas žinomiausių Estijos elektroninės muzikos atlikėjų, pradėjęs nuo indie grupės Tenfold Rabbit, su kuria kalbėjomės prieš keliolika metų. Neišvengiamai susiveda paralelė su mūsų “Ryralio” didžėjais, kurių vienas įkūrė bravorą “Genys”, o kitas – viskio barą “King & Mouse” ir užkūrė Pakruojo dvaro spirito varyklą. Atrodo, yra kažkas bendro tarp bmp’ų ir alko.
Jau pirmąjį vakarą koncertai vyko net 6 vietose. Pradėjome nuo islandų Oyama, kurių muzikoje skambėjo aiškiai girdimos shoegaze klasikų Slowdive dermės. Toks akivaizdumas trikdė panašiai kaip kramtoma guma vokalistės burnoje, nepaisant visų simpatijų minėtam žanrui.
Perėjus į vieną mėgstamiausių koncertų vietų “Uus Laine”, įsikūrusią kiek nuošaliau nuo Telliskivi rajono, čia jau griaudėjo šiek tiek hendrix’iniai, bet neįprastai klykiantys rokeriai Black Maracas iš Ispanijos. Su jų lyderiu Dilly Child susipažinome minėtame “Valės” bare išvakarėse. Po jų nirvanizuoti latviai All In Measure priminė mūsiškius Tas karjeros pradžioje. Vakarą užbaigė triukšmingi braitoniečiai city dog, pastaruoju metu keliantys bangas Anglijoje. Sakyk ką nori, britai vistiek turi savyje užkoduotą r’n’r geną ir, žinoma, kur kas geresnes startines pozicijas nei jų bendraamžiai iš, tarkim, Baltijos šalių.
Penktadienis prasideda nuo muzikos industrijos konferencijos. Nors kaip sakė vienas delegatų, muzikoje kažkas pasikeitė, kai šalia jos buvo pridėtas terminas “industrija”. Nuo to laiko viskas ėjo tik didyn ir brangyn, kol galiausiai taip supanašėjo, kad nelabai aišku, kurio atlikėjo koncerte esi. Kuo didesnis koncertas, tuo daugiau ten industrijos, kuo mažesnis – tuo daugiau ten muzikos?
Tradicinis ir vienas linksmesnių konferencijos renginių – “Juke Box Jury”: 5 ekspertai klauso pasiūlytų dainų iškarpų ir komentuoja. Beje, su viena profesionalų, “Electronic Sound Magazine” apžvalgininke Claire Francis susipažinome išvakarėse, tačiau šioje diskusijoje ji nepasirodė. Daugiausia, žinoma, buvo pasiūlyta paklausyti estų kūrėjų, tačiau didžiausio pagyvėjimo susilaukė leiblo “Nyege Nyege” atstovai Sisso & Maiko iš Tanzacijos.
Prodiuseris ir ilgametis “Abbey Road Studios” garso inžinierius Haydn Bendall papasakojo, kad mažiausiai iš praeities ilgisi “agonijos” su juostomis, tačiau pripažino, kad įdomiausi dalykai gimsta dirbant su analogine technika ir darant klaidas, o to iš paruoštų plug-in’ų neišgausi. Pvz., įrašinėjant žymiąją Kate Bush dainą “Running Up That Hill” netyčia buvo įrašytas specifinis ūžesys, vėliau tapęs visos dainos pagrindu. Jo nuomone, “Spotify” yra evil, nes keičia muzikos klausymo įpročius – ne į viską gali įsiklausyti iš pirmo karto, kartais muzika “ateina” tik po kelių perklausų – kai nusiperki albumą, esi tiesiog priverstas jį prasukti bent kelis kartus. “Spotify” tiesiog užverčia tave didžiuliais kiekiais muzikos (tame tarpe ir generuotos AI) ir tam nebėra laiko.
Spalvingai pasikalbėjo koncertinės agentūros “MCT Agentur” įkūrėjas, ilgametis Rammstein agentas Scumeck Sabottka ir jo profesinis kolega, nuolatinis TMW dalyvis, Nick Hobbs. Abu jie ne kartą siuntė po velnių “Live Nation”, nes pastarieji tvindo muzikinę rinką pinigais be jokios idėjos. S.Sabottka atsiskaitė, kad Rammstein nepadarė nieko nelegalaus ir visi oficialūs kaltinimai nepasitvirtino ir sakė, kad kiekvienas turi teisę į savo gyvenimo būdą, o būtent dėl jo ekstremalumo publiką žvaigždės ir domina. Taip papasakojo apie savo norą būti pilotu, avarijas ir hepatitą bei alko/narko atsisakymą. Beje, pradėjo S.Sabottka nuo Ramones koncertų organizavimo Vokietijoje.
Pirmosios dienos konferecnijos pabaigai laukė diskusija iškalbingu pavadinimu “Indie label – Good Business or A Fantastic Hobby?” Vietoje diskusijos patyrę balti vyriškiai mentorino jauną merginą, sugalvojusią įkurti džiazo leiblą. Juokauju. Vienas esminių patarimų buvo nepamiršti pasirašyti sutarčių ir susitvarkyti autorinių, nes pastarieji dažnai tampa pagrindiniu tokių kompanijų išgyvenimo šaltinių.
Muzikos nuotykių pajudėjome ieškoti buvusiame žuvies konservų fabrikėlyje, dabar – vienoje pagrindinių miesto koncertų vietų – “Paavli Kultuurivabrik”. Veiksmas čia vyko dvejose erdvėse, o turinį pristatė suomių kompanija “Blowup”, vežanti visokius tamsesnius atlikėjus. Vos atvykus estai i kindly ask you panardino į savo iškreiptų garsų pasaulį, kuriame persipynė performansas, poezija ir keisti garsovaizdžiai. Po jų suomiai +TUNNIT+ skambėjo labai konkrečiai ir aiškiai – dark wave ir post-punk. Nors grupė groja jau 10 metų, pernai jie pirmą kartą užlipo ant scenos. Nepaisant garso problemų pradžioje, suomiai įsivažiavo, kiek leido jų šaltos širdys ir sintezuotas žanras.
Estų Ocean Districs post-metalas skambėjo pernelyg ortodoksiškai ir nelabai kalbėjo apie šiandien, tuo tarpu jų tautiečiai BORM BUBU, maišantys indie, džiazą, metalą, shoegaze skambėjo daug aktualiau, tik nežinia, ar tokioje mažoje erdvėje reikėjo tiek garso, įrašuose jie skamba žymiai lengviau. Laukiam antro albumo.
Gaila čekų noise-rokerius sinks teko palikt įpusėjusius savo setą, jų pasirodymas buvo vienas įdomesnių šių metų Taline. Garso nuotykių paieškos per tirštą šlapdribą nuvedė į Talino šokių muzikos šventovę “Hall”. Užėjus truputį užėmė kvapą… tuštuma. Didžiulėje vos ne kaip “Kablio” didžioji salė erdvėje blaškėsi kokie 10 žmogeliukų, viskas šiek tiek vėlavo ir nutiko keletas retų epizodų, kai “Hall’e” skambėjo… tyla. Nežinia, kieno sumanymas buvo pradėti showcase’ą iki vidurnakčio, tačiau publika, akivaizdu, to nesuprato. Gaila, nes lo-fi sleaford mods reiveriai Mye_Taai turi potencialą išsprogdinti, ypač mažesnėje erdvėje. Palikome tuštuojantį “Hall”, nors kitą dieną sužinojome, kad apie 2 val. nakties prie klubo įėjimo rikiavosi eilė. Viskam savas laikas, bet gaila atlikėjų patekusių į blogo planavimo pinkles.
Paskutinę TMW dieną pradėjome nuo diskusijos apie DI, kurią moderavo kompozitorius ir garso menininkas, Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijos kompozicijos katedros dėstytojas, muzikos inovacijų studijų centro vedėjas Mantautas Krukauskas. Paskutinė diena, o tik pirmas paminėtas lietuvis? Pykite nepykite, tačiau apsilankyti tik dueto Kyla Vėjas! pasirodyme. Elektroninės Sutartinės, Nika Ganga, Onegin (1/2 dueto Koža, taip ir neatsakiusių į mums pažadėto interviu klausimus), The Baltic Sisters ir Vilnius JJAZZ Ensemble praleidome dėl žanrinių preferacijų ar savaip sukritusio koncertų tinklelio. Prisidėjome ir tai, kad tautiečius daugiau progų išgirsti Vilniuje. Grįžtant prie DI, vertinimai skambėjo gana optimistiškai, tipo, žmogus valdo procesą, daro mikrosprendimus ir jis, o ne DI kuria galutinį rezultatą. DI prisideda prie muzikos demokratizavimo, suteikdamas kiekvienam mūsų tapti muzikos kūrėju, net neturint jokių kompetencijų ir instrumento valdymo meno. Kita vertus, nori nenori, turėsime įvaldyti DI valdymo meną, jei norėsime, kad mūsų kūryba skambėtų įdomiau nei milijonų tokių pačių kūrėjų. Taigi, kaip kai kas sako, ne viskas taip vienprasmiška…
Deja, bet persidengė vienodai įdomūs pokalbiai su Jurijumi Makarovu (legendiniai festivaliai “Rock Summer” ir pirmieji žvaigždžių a la Sting koncertai Baltijos šalyse) bei laughing dystopian save pristačiusiu Martyn Ware (The Human League, Heaven 17, and British Electric Foundation (BEF)). Abiejų ilgametės istorijos spalvingos ir vertos dėmesio. Užlipęs ant aukščiausio laiptelio ir gavęs muzikos agento “oskarą” J.Makarovas dabar yra savo įkurto restorano šefas. M.Ware yra sėkmingo podcasto “Electronically Yours” autorius, kartu su Vince Clarke (Erasure, Yazzo, Depeche Mode, kt.) kuria įtraukias 3DAudioScape garso technologijas kompanijoje “Illustrious Co. Ltd.
Pakeliui į rekordšopą “Terminal”, kur vyks kelių knygų pristatymas, pasitinka ant tvoros eksponuojama fotografijų paroda apie Baltijos kelią – į praeivius žvelgia Romualdo Rakausko ir Vytauto Daraškevičiaus kadrai.
TMW Talks pristatė tris knygas. Etnomuzikologas Ismail Myrseli “Memoir 5/5” per asmenines skirtingų kartų menininkų patirtis tyrinėja Kosovo ir Serbijos žmonių santykius, austras Hannes Tschürtz savo knygoje “Useless Music Knowledge” surinko visokias muzikos pasaulio įdomybes, tokias kaip, kodėl tam tikru metu beveik visi VW automobiliai važinėjo be logotipų? Todėl, kad Beastie Boys savo klipe vietoje blingbling pakabukų ant grandinės ironiškai užsikabino VW ženklą. Knygutė tiktų muzikos protmūšių sudarinėtojams. Muzikologė Brigitta Davidjants ištyrė Estijos pankroko klasiką – grupės J.M.K.E. albumą “Külmale maale” (“To The Cold Land”, 1989). Turint omeny, kad grupė dainuoja estiškai, o knyga išleista angliškai, įdomu susipažinti su tekstais, kurių daug metų klausei visiškai nesuprasdamas. Be to, vedamos paralelės su įvairiais Estijos istorijos įvykiais.
Paskutinis muzikos maratonas prasideda “Fotografiska” galerijoje, kur vyksta “Africa Now!” showcase. Domina minėtas Sisso&Maiko duetas. Didelis polifoninis tempas lydimas dūdelės arba pigių klavišinių garsų, kartais artistai išlenda iš už dj stalo ir sušoka ekspresyvų šokį. Vis dėlto nepalieka mintis, kad tai yra tarsi baltiesiems skirta chaltūra – kažką čia pamakaluosim, jiems vistiek bus egzotika ir patiks.
Sėdame į tramvajų ir netrukus jau gaudome paskutinius danų Torch akordus “Paavli”. Netrukus didžiojoje salėje pasirodo jų tautiečiai Smag På Dig Selv. Būgnų ir dviejų saksofonų trio jau kelia bangas visame pasaulyje savo sprogstamu įvairių žanrų kokteiliu su šou elementais. Sutraukia jie ir pilnutėlį “Paavli”. Deja, dėl persidengimo tenka praleisti kitoje vietoje grojusias kylančias slovakų žvaigždes Berlin Manson, kurius teko matyti Prahoje. Taip pat – ir estų duetą Ajukaja & Mart Avi. Beje, vėliau teko matyti Berlin Manson vaikinus besisukiojančius “Paavli”.
Kyla Vėjas! grojo mažojoje beveik pilnoje salėje. Pradėję itin atsargiai ir lyg nedrąsiai su naujaisiais kūriniais, vėliau duetas drąsiau perėjo prie jau patikrintų ankstyvųjų savo dainų. Publika šiltai priėmė lietuvišką kalbą ir užskaitė koncertą.
Festivalį mums užbaigė šeimyninis duetas hackedepicciotto – Einsturzende Neubauten bosistas Alexander Hacke ir jo žmona, Space Cowboys dainininkė, viena “Love Parade” iniciatorių Danielle de Picciotto. Šiems muzikantams nieko nereikėjo įrodinėti, EN būdingas Hacke balso tembras, keisti instrumentai ir filosofinės temos gulė ant minimalistinių hipnotizuojančių kompozicijų. Tokiais savimi pasitikinčiais ir spalvingą karjerą patyrusiais muzikantais norėtų tapti dauguma TMW dalyvių. Po kelių metų pamatysime, kaip kam pasisekė.
PS. Beveik paskutinis festivalyje savo garsovaizdžius dėliojo Onegin – 1/2 synth/punk dueto Koža iš Kauno.
Internete:
Komentarai